Agota pro ankstų rytų
Ko iš lovos neiškrito:
Vakar temstanc su Mari
Ėjo vyrai keturi.

Ir Mataušis, ir Antanas
Jau suspėjį apsižanyc.
Jurgis, Petras - dar vieni,
Žanycis dar per jauni.

-Kapgi aš nedasprotėjau,
Ko gi aš nepažūrėjau,
Kų jiej darė, kur buvojo?
Va! Сikrausia, baliavojo!

Tep ir bus! Išlaido vyrų,
Tai jau prisraikė kaimynų.
Ciej, gerai užbaliavojį,
Bus pas Marį ir nakvojį!

Bus su bobom jau susbarį,
Kad nusliūkino pas Marį.
Betgi ji kas per žmogus,
Kad vilioja net vaikus?

Tep nusprendė, o svarbiausia,
Ji Marės visai neklausė...
Viskų žino Agota -
Toj Marė tai nerimta!

Raikia siųscie laiškų Jonu,
Jūrų laivo kapitonu,
Kad pasiuto jo paci,
Kad parūpo jai kici.

Ir atrašė laiškų Jonas,
Jūrų laivo kapitonas:
-Jei tau gerasni kici,
Tu daugiau man ne paci!

Agota padarė svarbų
Ir labai valyvų darbų:
Verkė nekalta Marė -
Buvo net škada žūrėc.

Viskų žino Agota:
Kas rimta, kas nerimta,
Kas pas kų kadu nuvėjo,
Kas daržų nenusravėjo,

Kas kų myli, kas kur daros,
Kur šaimynoj kilo karas,
Kas kų rėžė, kas kų spyrė,
Kas sustaikė, isiskyrė...

-Toj tai trissyk isiskyrus,
Toj vilioja visus vyrus,
Tas cik pinigus skaičiuoja,
O trobos neapsišluoja.

Nu, o tas, žūrėk, lyg tyčia
Gavo pacų kap telyčių:
Nei ji dzyrba, nei jai rūpi,
Isidažus troboj tupi.

O anis iš sodziaus galo
Sėdzi prie alaus bokalo,
O namie - vaikai maži...
Trūksta proto, dzievaži!

Nu, o tį tai cikri cirkai!
Zosė mašinų nuspirko!
Tuoj jos Juozus sudaužis,
Liks iš jos cik gelažis...

Šitas tokis, tas anokis,
Šitas baisiai apsijuokis.
Gero jau žmogaus nėra
Visan kaimi, ir gana.

Agota vis liežuvauna,
Kožnų žmogų apskalauna.
Ciktai ji viena gera:
Myli Dzievų ir dora.

Bet tokia dziena pastaikė,
Kad Agota amžų baigė...
Palydėjo, pagiedojo,
Betgi niekas neraudojo...
Ir acikvėpė langviau -
Sodziun bus cikrai ramiau.