Devynioliktas skyrius

Gelbėjimo operacija arba nevykęs pagrobimas

Dar ilgai Jovaras ir Raimonda stovėjo gatvėje sužinoję, nors netiesiogiai, bet sužinoję kad Inesa pas Džesperą. Raimondą tai sukrėtė, nes ji negalvojo, kad Džesperas gali imtis visokių priemonių, kad liktų su Inesa. Jovaras buvo visai pasimetęs. Net nežinojo ko griebtis. Būtų pradėjęs imtis plano, bet net žino kur Inesa ir tuo labiau kas Džespero bendrininkai. Taigi buvo tragiška diena. O Inesa ir toliau kentėjo nelaisvę ir klaikią Deivido ir Emilijaus draugiją.
- Nori papasakosiu anekdotą?
- Nereikia man tavo anekdotų.
- Nu, bet aš vis tiek papasakosiu. „- Kaimyne, aš jau kelis kartus mačiau, kaip prie jūsų namų atvažiuoja motociklininkas, pasisodina jūsų dukterį ir abu važiuoja į miškelį. Kad tik ko nors bloga neatsitiktų... - Dieve mano, o kas gali atsitikti? Juk jie abu su šalmais!“. Pagavai „kampą“? –  papasakoja Emilijus.
- Gal paliksi mane ramybėje? Nes jau ir taip man skauda galvą nuo tavęs. Tai gal nors valgyt duosit, nes labai išalkau.
- Pakentėk. Nepavalgysi truputį suliesėsi. – išrėžė Deividas.
- Jo. Žinok, tau tai lengva kalbėt, kai visą dieną kemši tuos savo „Twix“us, o man tai reikia kentėt ir alkanai būt.
- Gal užsičiaupsit visi! – užriko Džesperas. Negaliu susikaupt ir sugalvot ką darysim su Inesa. Taigi prašyčiau tylos.
Ir visi nutilo. Inesa visiškai neturėjo noro tylėti, bet kažkodėl tylėjo. Emilijus irgi nutilo, bet vis tiek darė kvailas grimasas, kad prajuokintų Inesą. Deividas... o ką Deividas. Jis ir taip visą laiką tylėjo, nebent jį labai sunervindavo Emilijus, tada jis ant jo užrėkdavo, kad nutiltų. O Jovaras ir toliau nerimavo kur Inesa. Jis žinojo tik vieną dalyką: Inesa pas Džesperą. Tik kur? Tai buvo didžiausias klaustukas. Nemažiau nerimavo ir Raimonda. Visi kiti: Ida, Romas ir Leonardas kol kas nežinojo apie tokį Džespero poelgį. Bet greitai sužinos...
- O gal visgi paleidžiam Inesą? – po kiek laiko prabilo Emilijus.
- Gal tau galvoj visai negerai? Mes ją tiek laiko čia laikom, o dabar imsim ir taip paprastai paleisim? Nu tu Emilijau ir duodi, - pasipiktino Džesperas.
- Aš tik pasiūliau, nes man jau atsibodo čia sėdėti. Ir be to jau vėlu. Susitarkim, kuris šiąnakt su jas bus ir jai palaikys kompaniją? – pasiūlė Emilijus.
- Traukim burtus. Štai trys šiaudai, vienas yra trumpas. Kuris ištrauks trumpą šiaudą  tas ir liks.
Ir jie traukė šiaudus. Džesperas ir Deividas ištraukė ilgus, taigi Emilijui liko trumpas.
- O ne. Kodėl aš?
- Burtai lėmė, kad tu liksi ir budėsi, o mes jau einam.
Ir jiedu išėjo. Taigi Emilijus liko su Inesa.
- Likome dviese. Kagi veiksim?
- Manęs neklausk, juk tu dabar viršininkas. – pajuokavo Inesa.
- Aij. Aš einu miegot, o tu netriukšmauk. Nes aš pavargęs.
„Tu nė nenutuoki kas įvyks, kai tu užmigsi. Juk mano rankos jau beveik atsilaisvinusios. Palauksiu tinkamo momento ir mausiu.“ – pagalvojo Inesa.
Jau buvo po vidurnakčio, kai Inesa išsilaisino rankas. Emilijus kietai miegojo, tai ji be vargo galėjo ir šiek tiek patriukšmauti. Pirma susirado savo telefoną, kuris gulėjo stalčiuje, paskui atsidarė duris ir kiek kojos nešė spruko toliau nuo tos vietos kur ji buvo uždaryta. Visur švietė žibintai, tai Inesa gerai matė kelią, kuriuo bėgo. Nubėgusi gerą gabalą kelio, ji sulėtino žingsnį. Pagaliau parsirado namie. Laimė raktą turėjo kišenėje, taigi duris atsirakinti galėjo pati. Vos tik įžengusi pro duris, Inesą pasitiko jos mama su piktu veidu.
- Panelyte, gal nežinai kiek valandų, kad taip ilgai bastaisi nežinai kur? Ir dar net telefoną išjungei, kad tavęs nesurasčiau. Inesa, ar tu supranti kiek aš nervinausi ir galvojau, kad tik nieko blogo nebūtų atsitikę. Man visokios mintys jau į galvą lindo. Skambinau Raimondai ji sakė, kad tavęs pas ją nėra. Skambinau visiems tavo draugams. Už tai tau namų areštas dviems savaitėms ir dar duok šen savo telefoną. Juo taip pat naudotis negalėsi.
- Bet mama...
- Ir greitai į savo kambary. Ryt į mokyklą neisi.
- Supratau mama, einu.
Ir Inesa nuėjo. Ji galvojo, kad jai blogiau baigsis, bet kada mama bus griežta. Nors Inesa supyko, kad jai atėmė telefoną. Ji dar ilgai galvojo apie šią dieną, bet galiausiai užmigo.
Ryte, kai tik Emilijus pabudo, labai išsigando. „Dabar man šakės“. Inesa jau buvo dingus. Ir kaip tik tuo momentu pasirodė Džesperas.
- Kur Inesa?
- Nežinau. Aš atsibudau ir jos jau nebebuvo.
- Tu kvailas ar tik tokiu apsimeti? Juk tau buvo liepta ją saugoti, o ne miegot. O dabar mūsų planui galas. Dabar Inesa taip lengvai, jau nebus sugaunama. Tikras kvailys.
- Suprantu, kad labai kvailai padariau. Nepyk. Būkim vyriški.
- Gerai. Gal dar kada nors mano ir Inesos keliai susikirs...
Ryte Inesa atsikėlė, pasirąžė. Lipti iš lovos dar nenorėjo. Tada pažiūrėjo į laikrodį. Pusė devynių. Pusė devynių?!  Juk ji jau vėluoja į mokyklą. Tik staiga atsiminė, kad mama sakė, jog ji šiandien į ją neis. Ir pagalvojo, ką veikia Jovaras. Ak, Jovaras. Kaip jis jai patinka. O kad tik niekas jai netrukdytų. Per naktį jai visai buvo išgaravę ir galvos, kas vakar nutiko. Ji jau siekė telefono ir pamatė, kad jo nėra ir tik tada atsiminė vakarykštį nuotykį. „Gaila, kad neturiu telefono, parašyčiau Jovarui, kad man viskas gerai. Juk tikriausiai jis nerimavo. Kaip noriu jį pamatyti.“ – galvojo Inesa.
Staiga pasigirdo balsas iš apačios.
- Pusryčiai! Ateik papusryčiaut ir nemanyk, kad aš tau atleidau, vis dar pykstu už vakar dieną. – suriko mama.
- Einu, einu. Ir nebūtina taip garsiai šaukti. Mama, o galiu naudotis kompiuteriu? - aprašė Inesa.
- Nežinau...
- Mama, prašau.
- Na gerai. Kompiuteriu naudotis gali, bet telefono negausi.
- Supratau... einu į savo kambary. Viso...