- Negi manai, kad baigias mūsų laikas
Ir faktiškai jau šiam pasauliui svetimi?-

Taip čia Vidinis frazę tarė.
Žinojau, savo nuomonę jis gins,
Nes juk retai senelių karas
Palikęs mus, išeina pro duris.
Bet kaip nekeista, būtent jis
Mums reikalingas laikui krimsti,
O pergalėse aušdavom kaip spirginiai
Į lėkštę iš keptuvės sumesti.
Ir štai dabar jau aš kalbu –
Burna tuščia, dantų neturi
Liežuviui pasisukt sunku.
Ne taip kaip laisvėje –
Kur noriu, ten einu...

Aš
- Ir vėl ne taip,
kad mums abiems įtikčiau.
Daug plojančių dabar kalboms.
Štai kirvis, mielas darbininke -
Rūdija, ilsisi dienų dienom,
Skiedryną užželia žolė.
Kodėl, sakyk, aplink tokia tyla?
O, ačiū geniui! tas dar pastuksena-
Dar sudejuoja sausmedis miške.
Dar žvirblis stryktėli į seną kelią,
Bet vėžių jau ir kelyje nėra.
Užžėlė mūsų laikas, o Vidini,
Atodūsiais, kelmais, net sveikata.
Ir ačiū Dievui, bet ne ačiū,
Kad štai senatvė su lazda...
Tegu nepyksta mūsų broliai
Esą, pavasarį  širdyj laikyk
Ir grįšime atgal namolio...
O ne! Mes jau sugrįžę.
Reikia tik numirt.
O tau vis nepatinka, kai sakau-
Mūs laikas baigėsi
Mes jam, Vidini, svetimi...
Tad baikim apie tai kalbas -
Kai viskas aišku - velnio nežegnoja.
Priimkime kas skirta  mums ir... ša.

Ir nutilau, išgirdęs šitą „ŠA“,
Nepatikėjęs, kad galiu nurimti -
Kažkur širdy ar dar giliau
Surydo akmenys iš pamatų
Statyboms Šklėrių paimti.  
Žiūriu tylėdamas iš padilbų
Ir laukiu, ką Vidinis pasakys.
Matau, kaip mano žodžiai
Vaikščioja po tuščią kiemą,
Pagūžčioja pečiais, kažko nerasdami;
Kalbėk, Vidini.  Nepadės mums Dievas
O akmenys ir liks sumėtyti širdy

Vidinis
- O vis dėlto tylu aplink.
Manau, kad tiek tylos dar Šklėriai neturėjo.
Štai tu kalbi...
Na, ir kalbėk, žmogau!
O aš vos vieną kitą žodį išgirdau.
Tokia tyla tik ausimis atlėgti,
O sieloje- ar tu girdi?
Ten juk perkūnais griaudėja,
Žaibai švytruoja kryžiais ugnimi.
Ar tu girdi, kaip vėtra kaukia?
Bet atpažink! -
Netgi ne vėjas, viesulu įsiutęs,
Tai Šklėriai atsidūsta savo būtimi -
Nejau jie buvo ir nėra?
O jei nėra - nejau nebus?
Išgirsk šią audrą tyloje
Ir nereikės iš bezdalų vyti virves.
Kol dar girdžiu savy,
Kaip pragaras tyloj vaitoja,
Kaip susikimba žemė su dangum-
Ne taip svarbu,
Į kokį laiką įsupti abu.  
Štai tau ranka,
Man duoki  savo -
Kelionė tęsiasi, kol sieloj nerimas virpės
O Šklėriai akmenis į sielą mėto.
Ne šiaip gi Dievas liepia būti Vidiniu...
Kada bemirsim  - mirsime laiku,
Bet škac, mirtie!
Giliai po kojomis girdžiu -
Granitas Šklėrių kalba.