Kai Domas buvo dar mažas vaikas, grįžusiam namo vėliau nei buvo liepta mama jam prigrasindavo surišti kojas ir pasodinti lysvės žemėje, kad greičiau užaugtų ir nebekeltų problemų. Nors širdyje jis žinojo, jog mamos taip tikrai nedaro – kaimynų Saulius jau seniai turėtų būti iki pažastų sulindęs dirvon, jis prisibijodavo savo mamos ir, bandydamas išpirkti kaltę, ant stalo rūpestingai išdėliodavo tos dienos radybų laimikį: gintarą primenančius akmenukus, išpampusius karkvabalius, kurių trapūs sparnai įkyriai kibdavo prie drėgnų vaiko delnukų, beržo žieveles, alaus butelių kamštukus... Bet paskiausiai iš savo kišenės visuomet ištraukdavo blizgaus rusvumo kriauklelę, žaižaruojančią visomis vaivorykštės spalvomis, kurią, tyliai prisėlinęs prie mamos, įkišdavo jai tarp lūpų, po to pirštais užverdamas akių vokus.
- Mamyte, - sušnibždėdavo, - ar girdi, kaip ošia? Ar jauti, kaip žuvys savo uodegėlėmis kutena
gomurį?
                Ji padėdavo galvą ant vaiko peties, netardavo nė žodžio ir likdavo užsimerkusi, o Domas tyliai
viduje džiaugdavosi, kad jo mama taip pat dar neužaugo.
                Domo mama sirgo. Ligos pavadinimo vaikas nežinojo, o ir reikalo žinoti nebuvo – koks skirtumas, nuo kokios ligos jinai pasveiks – mąstydavo vaikas. Prieš sūnų ji visada stengdavosi atrodyti sveikut svekutėlė - šypsodavosi ir išskėtusi rankas laukdavo, kol jis prilėks ir apkabins ją per liemenį, pridės ausį prie krūtinės, o jų alsavimai taps vienu įkvėpimu ir vienu iškvėpimu, kūnai pasidarys nedalomu vienetu, kaip tuomet, kai Domą ji dar nešiojo savo įsčiose. Mama vaikui atrodė nepasikeitusi. Tik akys vis dažniau ašarodavo ir atrodė išblukusios, bet ji išsigindavo, kad tai nuo skaitymo, nuo mezgimo, nuo dulkių ore – nuo gyvenimo.
                Rytais jis matydavo ją sėdint virtuvėje, parimusią prie atdaro lango. Balta tinklinė užuolaida plaikstėsi aplinkui jos galvą, bet į nuotaką panaši ji nebuvo – tik ne į nuotaką. Ji sėdėdavo taip tykiai, iki baltumo suspaudusi akių vokus, o tarp lūpų saulės šviesoje žaižaravo kriauklelė. Domas nedrįsdavo prie jos prieiti, galvodavo – tegul ošia, stebėdavo, kaip jautriai virpčioja blakstienos, kaip krūpčioja jos kūnas – tegul brenda į vėsų vandenį, o akių kampučiuose kaupiasi rasa – tegul plaukia, ir tyliai apsisukęs ant kulno išnykdavo už užpakalinių namo durų.
                Tokiomis akimirkomis vaikas baisiai grauždavo save, jog nestovi lysvėje iki pusės užsikasęs žemėje, kad greičiau išleistų šaknis ir sužaliuotų, kad greičiau išsprogtų į kriaukles panašiais žiedais, kurie joje, jo mamoje, greičiau pažadintų tą mažą, ramią mergaitę, nunarinančią galvą ant jo peties.
                Berniukas ją vadino Elze.


● ● ●
Žvangindama raktų ryšuliu pro šalį praslinko rūbininkė. Aukštas maždaug vidutinio amžiaus vyras kiek žilstelėjusiais plaukais už ausų ir pablukusiu rudo velveto švarku sėdėjo prisišliejęs prie sienos tuščioje Mažojo Teatro foje - lyg kažko laukdamas, lyg nekantraudamas. Lauke švietė apgaulinga vasario saulė, bet nė menkiausias jos spindulys pro stiklines duris neužklydo vidun, tik kažkokia keista drėgmė smelkėsi į kaulus ir laužė kojų sąnarius.
- Betonas, - tyliai sugergždė vyriškio balsas. Įsmeigęs akis į foje grindinį, jis įbruko ranką į vidinę švarko kišenę ieškoti cigarečių pakelio. – Sumautas teatras. Koks velnias čia mane nešė...
                Vyras atsistojo ir pakratė kelnes, niekaip nerasdamas cigarečių. Ant grindų nukrito mobilusis telefonas. Vyriškis nusikeikė ir pasilenkė jo pakelti. Tolumoje vėl sužvango raktai. Koridoriaus gale kažkas pravėrė duris, ir saulės šviesa užplūdo niūrią erdvę. Iš kabineto išniro aukšta, šiek tiek į kuprą susimetusi moteriškė. Vyras dabar vėl sėdėjo savo vietoje palinkęs į priekį, jo galva buvo nunarinta žemyn, tik akių obuoliai nusukti kairėn, šviesos pusėn. Iš jos žiopčiojimo jis suprato, kad moteris greičiausiai kalbasi su kabinete pasilikusiu kolega, nes stovėjo tarpduryje veidu į šviesą. Atgalia ranka ji susirado durų rankeną, linktelėjo galvą ir nusišypsojo. Auksas jos burnoje atmušė saulės spindulius, ir ji uždarė duris. Akių obuoliai grįžo savo vieton.
                  Jis girdėjo tvirtus moters žingsnius, artėjančius link jo. Taip vaikšto tik vadovės. Vadinasi, feministės. Pilna dabar tų bobų su kiaušais. – spėjo pagalvoti iki moteris sustojo priešais jį. Vyras nenoromis pakėlė galvą, jai neprabilus, atsistojo. Moteris metė įtartiną žvilgsnį.
- Laba diena, jūs gal ponas Domas Sinkus? – prabilo kiek per švelniu lyginant su išvaizda balsu.
                  Vyriškis įsikišo pakelį į užpakalinę kelnių kišenę, jausdamas iš nežinia kur kilusią abejonę. Jis siūbtelėjo ant pirštų galų pirmyn ir vėl atsistojo ant kulnų. Sąnarius maudė vis stipriau, o kiekviena plaučių alveolė tarsi šaukėsi savo porcijos nikotino.
- O kas ir kokiu tikslu klausia? – teištarė.
- Palmyra Jakaitienė, teatro direktorė. – atsakė moteris, šaltu žvilgsniu žiūrėdama į vyro akis. – Domas Sinkus šiandien 18 valandą turi pristatyti savo poezijos knygą „Vasarvidžio sniegas“. Kadangi dėl renginio tarėmės per leidyklą, nebuvome susitikę. Jau greit pradės rinktis žmonės, o su juo sukalbėta kiek anskčiau prieš renginį susitikti. Punktualius žmones, žiūriu, kaip tuos gandrus – reikės į Raudonąją knygą įrašyti. – pasakė greičiau sau, nei vyriškiui. - Tai ar sveikinuosi su Domu?
                    Tirtančia ranka vyriškis vėl griebėsi užpakalinės kišenės ir nervingai išsitraukė cigaretes. Vieną išlupęs, suspaudė tarp lūpų ir žengė žingsnį pirmyn, atsisdodamas šonu į moterį.
- Ne, pirmąkart girdžiu tokį, – iškošė vos pravira burna. – Argi aš jums panašus į poetą?
                    Nelaukdamas atsakymo jis pajudėjo link durų ir prisidegė cigaretę, dar neišėjęs laukan. Prie šaligatvio stovėjo mėlynas fordukas nulūžusia radijo antena. Vyriškis įsėdo į mašiną, prasivėrė langą ir užsikūrė pašildyti automobilį. Pro mašinos kaminą ir lango plyšį virto dūmų kamuoliai ir lėtai kilo į ledinį vasario dangų. Po minutėlės mašina pajudėjo gatve.
- Užsuksiu į parduotuvę. – pagalvojo gesindamas nuorūką ir žiūrėdamas į save veidrodėlyje. – Kažko ne kaip jaučiuos, vaistų reikia. Gal dar dešros kokios, tėvas namie išbadėjęs sėdi.
                Fordukas sustojo aikštelėje. Vyras kone bėgte nulėkė parduotuvėn ir dingo tarp prekių lentynų. Lauke temo ir šalo, automobilio stiklas kaip mat apšarmojo. Net lemputės parduotuvės iškaboje krintant temperatūrai, rodos, švietė vis blankiau. Po keleto akimirkų vyriškis jau rakino mašinos dureles, po pažastimi paspaudęs degtinės butelį, pavytusį agurotį ir puskepalį duonos.
                Sukdamas į šoninį keliuką, jis dešine ranka pradėjo kilnoti daiktus nuo kelių, kur juos laikė visą kelionę iš miesto. Sudėjo ant priekinės keleivio sėdynės. Butelis nukrito žemyn, ir jis pristabdęs pasilenkė jo paimti. Galų gale atsitiesė, pakratė degtinę ir atrėmė į taip pat ant sėdynės sukrautų knygų ryšulėlį. Ištraukęs vieną jų, vyras iškėlė ją virš vairo ir garsiai, pastiprintu balsu perskaitė tekstą ant viršelio:
- Domas Sinkus. Poezijos rinktinė „Vasarvidžio sniegas“. 2002 - ieji. Vilnius.
● ● ●

Jau buvo visai sutemę, kai Domas įvažiavo į namų kiemą, automobilio žibintais tamsoje apnuogindamas trobą. Kelias iki kaimo netrumpas, velniškai slidus, todėl nuo įtampos jam maudė nugarą ir sprandą. Languose šviesa nedega, vadinasi, miega – suvedė jis lipdamas laukan ir užtrenkdamas mašinos dureles. Iš kamino šaudė žarijomis, bet vyras nebijojo, kad gali užsidegti namas – ant stogo ir bemaž iki palangių buvo prinešta sniego. Kažkur už sodo, greičiausiai prie prūdelio, plikuose gluosniuose, ūbavo šiaurys, veikiausiai šokdindamas varnalizdžius, nes virš namo, giedro dangaus skliaute, pakilęs juodavo didžiulis varnų debesis. Girgždančiu sniegu, koja po kojos Domas žingsniavo link namų durų, po pažasčia nešinas buteliu, dešros gabalu ir duona, o švarko kišenėje užsislėpęs agurotį.
                Viduje jį pasitiko aklina tamsa, kurioje buvo sunku užčiuopti elektros jungiklį ant sienos. Apgraibomis virtuvėje jis nuėjo iki stalo, vidury jo pastatė butelį, o kitus pirkinius sudėliojo ant spintelės prie lango, pro kurį sruvo pilnaties šviesa. Įjungęs šviesą pastebėjo, kad tėvo kambario durys uždarytos. Miega.
                Domas mikliai išsispyrė iš batų ir numetė juos po stalu. Mūriuke dar sproginėjo žarijos, maloni šiluma iš sąstingio išlaisvino nušalusius kojų ir rankų pirštus. Vyras atidarė spintelę, išsiėmė įtrūkusią stiklinę ir pasidėjo ant stalo, greta butelio.
                Jaustis keistai jis buvo įpratęs, dažniausiai savo jausenoms galėjo sugalvoti ir pavadinimus, ir priežastis atrasti, bet šįkart kažkas buvo ne taip. Lyg ir kažkokia tuštuma, persismelkusi gailestimi ar net graužatim, viduje slinko nuo pilvo apačios į viršų, kol apsirangė aplinkui kaklą lyg klastinga gyvatė ir ėmė smaugti. Domas atsisėdo neuždaręs spintelės. Rankos tebedrebėjo, galbūt net labiau nei dieną, teatre, o galbūt tik dabar jis ir pradėjo jausti, kad turi rankas, kurios mokėjo tik puikiai rašyti ir dar puikiau kilnoti degtinės stiklinę. Vyriškis stvėrė butelį, staigiai atidarė, įsipylė ir vienu mauku net nevyptelėjęs nurijo. Gerklę užliejo šiluma, pamažu išsišakojusi tuo pat keliu, kuriuo užkilo šitas smaugiantis tuštumos jausmas. Še, šlykštyne, - viduje ištarė Domas, trindamas kojų pirštus, - degina?
                Įsipylė antrą stiklinę, bet gerti neskubėjo, o pasiėmė peilį ir atsipjovė dešros. Varnos virš kamino dar karksėjo ir suko ratus, mesdamos pilnatyje didžiulį šešėlį ant virtuvės lango.
- Ilgai taip negyvensi...
Iš už sienos pasigirdo seno žmogaus balsas, lydimas gergždinčių lovos spyruoklių verksmo. Domas buvo beimąs stiklinę, bet padėjo ją atgal ir, nenuleisdamas nuo degtinės akių, garsiau už šitą balsą paklausė:
- Ką šneki, tėvai? Gal per sapnus kalbi? Miegok.
- Neilgai... Per daug savęs kitiems išdalini. – atsiliepė tas pats balsas, tik tyliau ir mąsliau. – Tos tavo rašliavos. Dar degtine permirkusios...
- Nieko tu nesupranti, tėvai. Kas bus, jei seniai pradės pasaulį tvarkyt, gyvenimus aiškint – tam Viešpats ir yra. – piktai nukirto Domas.
- Bijok Dievo, sūnau. Bijok.
                Dar kartą suaimanavo lovos spyruoklės ir įsivyravo tyla. Pajutęs kokią tų žodžių prasmę, Domas išgėrė stiklinėje buvusią degtinę, užsuko butelį ir nusinešė savo kambarin, į kurį vedė žemos durys iš virtuvės.
                Butelį Domas pasistatė ant senos sukrypusios knygų lentynos, šalia medinės tėvo išraižytos dėžutės. Jis sunkiai nusimetė švarką ir pradėjo per galvą vilktis megztinį, bet sukdamasis alkūne užkliudė lentyną. Nukritęs butelis sudužo, nuvirtusi dėžutė – akimirksniu atsidarė, ir ant grindų pabiro mažos rusvos kriauklelės, permirkusios degtinėje.

● ● ●

                                                                                                   (tęsinys Išeiti nesužinojus (II) )