Keturiolikos „bildukų“ spūstis prie Prezidentūros durų
Pagaliau išsirikiavo eilė norinčiųjų atidaryti Prezidentūros duris ir pro jas iškilmingai įžengti naujo šeimininko žingsniu. Ir dar kokia ilga – net keturiolika „bildukų“, keturiolika pretendentų, keturiolika kandidatų, kurie mano, kad tik jie tinkami užimti patį svarbiausią valstybėje postą, būti valstybės vadovu, Lietuvos Respublikos Prezidentu. Iš tiesų gal nėra visai taip, nes jeigu būtų iškelta sąlyga, kad tie, kurie nebus išrinkti, privalės peršokti platoką griovį su vandeniu, tai didelė, didelė uodega nuo šios eilės atitrūktų. Nemanau, kad pretendentai yra tokie nenuovokūs ir nesupranta, kad kai kuriems iš jų tikrai daug lengviau būtų peršokti per Nemuną, negu taip įsiteikti rinkėjams, jog juos išrinktų ir didingos Prezidentūros durys pagarbiai atsivertų. Tad kokių kitų tikslų dar gali būti? Kam dar apsimokėtų užsikrauti ne tik didelį vargą, bet ir šiais sunkiais krizės laikais paaukoti virš vienuolikos tūkstančių litų! Juk už tokią sumą gerą pusmetį ir taip gali pragyventi arba dar ir neblogai vežantį automobilį nupirkti.

Šį kartą nekalbėsiu apie konkrečius kandidatus, neminėsiu jų pavardžių, nes tai bus galima padaryti vėliau, kituose straipsniuose, kai pretendentai paskelbs (o gal ir nepaskelbs?) programas, kruopščiai arba ir tik formaliai parengtas planuojamų darbų gaires, realius pažadus arba tik populistinius šūkius, salstelėjusius migdomųjų dūmų debesėlius. Gal dalyvauti rinkiminėje kampanijoje norima ir dėl kitų tikslų, kitų malonumų, ne vien todėl, kad kažkada būtų išgirstamas nuolankus kreipimasis Jūsų Ekscelencija ir tokiu vardu liekama istorijos puslapiuose. Apie tai ir pakalbėkime.

Tikrieji grūdai
Oficialiai visi kandidatai išplėstomis akimis kuo garsiausiai tvirtins – taip, aš noriu būti išrinktas, noriu dirbti Lietuvai, jos žmonėms, tam esu pilnai pasirengęs, esu tinkamas ir pats geriausias. Galima būtų patikėti, kad du ar trys kandidatai tikrai taip mano ir tokioje jų kalboje gali būti 90-95 procentai nuoširdumo, jų pačių įsitikinimo. Jie ir teikia viltį, kad sijojimui bus papilti ne vien pelai, bet bus galima rast ir brandžių grūdų. T. y., Lietuvos žmonės galės išsirinkti tinkamą Prezidentą. Nors savo pasirinkimą jau turiu, o taip pat ir nuomonę apie kitus, bet tai būtų kito rašinio tema ir turinys. O ko gali siekti kiti kandidatai, kurie kol kas taip panašūs į antrarūšius grūdus arba pagal daugelį požymių tiktų tik pelų kategorijai?

Partija liepė
Tai pati paprasčiausia ir teisingiausia priežastis. Kas taip aiškins, tikrai kalbės tiesą. Įtakingesnėms partijoms tiesiog būtina turėti savo kandidatą, nes tai tokia gera proga ne tik dalyvauti labai rimtoje loterijoje, bet ir turėti puikią progą save reklamuoti, pasirodyti tautai – žiūrėkite, kokie mes drąsūs, pasitikintys ir tvirti, nes net iš savųjų galime pasiūlyti kandidatą į Prezidentus. Taip, tai rimtas žingsnis, kuris išjudins apsnūdusius partijos skyrius periferijoje (o ką jiems ten ir veikti, tiesą sakant), suburs partijos protinį potencialą, nes kandidatui teks parengti programą, nuolat konsultuoti įvairiais klausimais, kartu pasireklamuoti susitikimuose, o gal ir televizijos laidose. Neįsivaizduoju nors kiek rimtesnės partijos, kuri nesvajotų ir nenorėtų turėti savo kandidato.

Pats partijos parinktas ir paskirtas kandidatas įsipareigoja žengti labai rizikingą žingsnį, nes tampa tam tikra „žaidimo korta“. Gerai, jeigu viskas gerai, ir jis papuola į antrą turą arba peržengia nors penkių procentų ribą – tai nemažas palaikymas, juo gali didžiuotis. Tik viskas gali apvirsti, jeigu kandidatui tektų vos 0,5 arba koks varganas 1,0 procentėlis visų rinkėjų balsų. Būtų tikra gėda partijai, ir bendrapartiečiai savo nevykusiam vedliui gali pareikšti nepasitikėjimą, pasiūlyti pasitraukti, nes „gaujai“ reikėtų naujo, populiaresnio vado.

Atgijusios ambicijos
Dalį kandidatų sudaro buvę žymesni politikai, bet dėl vienų ar kitų priežasčių privalėję politinį „olimpą“ užleisti kitiems. Užleisti tai užleido, bet politinių ambicijų taip greitai neužgesinti. Rinkimai yra beveik vienintelė galimybė senajai gvardijai šūktelėti – ei, dar ir mes turime parako! Kaip ten su paraku, neaišku. Ar jo, dar sauso, tikrai yra likę, o gal tik pelėsiai, parako smarvė, parodys rezultatai. Jeigu žmogus vieną kitą dešimtį tūkstančių litų gali paaukoti žaidimui, tad kodėl ne? Juk taip malonu „veteranams“ apie save priminti, pasirodyti žiniasklaidoje, žmonėse. Ir pačiam kandidatui tokia aktyvi politinė mankštelė visais atžvilgiais naudinga. Vis geriau mėnesį kitą pabūti tam tikros kategorijos „kariu“, negu kapanotis naktiniuose prisiminimų apkasuose.

Tas saldus žodis „garbė“
Žmogaus, kuris savo gabumais, talentu, darbu siekia garbės, populiarumo, jokiu būdu negalima smerkti. Toks siekis visiems įgimtas, natūralus ir netgi skatintinas. Tik ne visiems net ir darbais ar gabumais pavyksta pačiupti paprastą sėkmę, o tuo labiau tokį istorinį vardą, kaip buvęs kandidatas į Lietuvos Respublikos Prezidentus. Juk gražiai skamba ar ne? Rusai turi tokį pasakymą, kurio vertimas galėtų būti: „jėga yra – proto nereikia“. Mūsų laike ir visuomenėje įsivyravo kita nuostata: „pinigų yra – proto, grožio, talento nereikia“. Pinigais gali nugrįsti sau takelį ne tik į Seimą, pripažinimą, „žvaigždes“, bet pabūti ir kandidatu į Respublikos Prezidentus bei tokiu titulu įsirašyti į Lietuvos istoriją, jos tūkstantmečio knygą. Demokratija tokius žaidimus leidžia ir Vyriausioji rinkimų komisija privalo jų taisyklių laikytis. Galima būtų sakyti, kad nieko blogo, bet nieko ir gero, nes „veliami“ rinkėjų protai. Jie išblaškomi dešimtos reikšmės asmenims, kurie net kvapo neturi apie bet kokį pasirengimą būti Prezidentu.

Pėstininkai arba aukos
Neatmesčiau ir tokio politinio žaidimo varianto, kai dalis kandidatų iškeliami specialiai, kad išskaldytų rinkėjų balsus ir neleistų populiaresniam kandidatui laimėti rinkimus jau pirmajame ture. Juk kartais tokią sėkmė ar nesėkmę gali lemti ir keli procentai, keli tūkstančiai rinkėjų balsų. Silpnesni kandidatai tiesiog svajoja apie antrąjį rinkimų raundą, nes dalyvavimas jame – tikrai dalis realios garbės. Antra, antrajame raunde daug kas gali ir kitaip pasisukti. Žiūrėk, pirmaujantysis neišlaikys, kur nors ką nors ne taip pasakys, papuls į gudriai suregztus diskusijų spąstus, ar šiaip daug kas gali nutikti. Neatmeskime ir juodųjų technologijų galimybių. Nereikia manyti, kad mūsų Rytų kaimynei nerūpi, kas bus išrinktas Lietuvos Prezidentu ir tam ji vienaip ar kitaip nesiruošia, neįtakoja. Aš tuo netikiu. Dar nėra sukurtas bent Lietuvoje toks rentgenas, kuris peršviestų kandidatą „Trojos arklį“ ir tiksliai pasakytų, kas jo viduje.

Avantiūristai
Nesakau, kad tokių yra, bet kas gali paneigti, kad tokių negali būti? Šiek tiek avantiūrizmo kiekvienam žmogui nesvetima, tad ir tarp pretendentų tokių gali būti. Tik šiek tiek didesnių. Na, jeigu žmogus tikrai sveikas ir tokiai avantiūrai sąmoningai ryžtąsi, tai argi uždrausi? Demokratijos medis vienas, bet jo vaisiai skirtingi tiek dydžiu, tiek skoniu, tiek ir verte.

Pabaigai
Rinkimai visada sukelia didelį sujudimą ne tik tarp politinių partijų ir politikų, bet ir visuomenėje, kuris dažnai persirita ir per valstybių sienas. Ypač dabar, kai tiek daug lietuvių, Lietuvos piliečių, gyvena ir dirba kitose šalyse. Meluoja tie, kurie kalba, kad Lietuvai Prezidento institucija nereikalinga, kad Prezidentas mažai ką gali pakeisti. Ne, aktyvus Prezidentas, kurį palaiko tauta ir kuris turi autoritetą tarp kitų šalių vadovų, labai daug gali ir kiekvienai valstybei labai svarbus. Kitas, žiūrėk, aiškina, kad Lietuvai pakanka ir daug mažesnio Seimo. Nenustebsiu, jeigu masėms pigiai pradžiuginti bus „išmestas“ dar koks nors siūlymas, kad ir pusiau nurėžti Vyriausybę. Populistiniai pažadai kaip balandžio pirmosios sniegas čia yra, čia nėra. Kai kas gali pasakyti, kad Lietuvai net Operos ir baleto teatro nereikia, nes dainininkai paseno. Tik „Triumfo arka“ parodė, kokių puikių naujų talentų turime. Taip ir su politikais. Turi Lietuva, tikrai turi dorų, talentingų ir pasaulyje jau pripažintų politikų. Tik mokėkime juos atsirinkti, išdrįskime išrinkti, o vėliau palaikyti. Sekime, labai atidžiai sekime visą Prezidento rinkimų eigą, analizuokime, diskutuokime ir juose dalyvaukime. Jeigu ir nepataikysime, nors savyje būkime tvirti ir įsitikinę, kad šį kartą aš sugebėjau prisiimti atsakomybę būti piliečiu ir sąmoningai pasirinkau. Manau, kad tai būtų svarbiausia.