Buvo jau vėlu, bet dar turėjo atvažiuoti paskutinis autobusas. Reikėjo laukti. Jis glamžė kišeneje tuščią popieriaus lapelį ir negalėjo prisiminti ką turės daryti – ar tikrinti keleivių bilietus, ar apsisaugoti nuo kontrolės, paskutiniu metu šie du veiksmai dažnai painiojosi jo sąmonėje.
Jis buvo jau senas. Ganėtinai senas. Ir visą gyvenimą buvo kontrolierius, net ir tada kai nebuvo kontrolierius. Tiesa, pastaraisiais metais, kai neteko darbo, dažnai pats persiimdavo „zuikio“ vaidmeniu, bet tik todėl, kad įrodytų tiems naujiesiems kontrolieriams, kad jų metodai yra nevykę ir juos apgaudinėti yra labai paprasta. Nors paprasta iš tikrųjų nebuvo, bet visgi važinėtis nemokamai jam sekėsi visai neblogai todėl, kad jis žinojo arba bent jau tarėsi žinąs, kur ir kada galima tikėtis patikrinimo, ir dažnai būdavo taip, kad vos išlipęs stotele anksčiau ir paėjęs iki kitos, išties pamatydavo kontrolierių autobusiuką. Tada jis patenkintas įsirašydavo į savo bloknotą eilinį pliusą. Tų pliusų per dieną jam pasisekdavo įsirašyti du tris, o minusai pasitaikydavo vos vienas kitas per kelis mėnesius. Bet net ir tada, kai jį nutverdavo, dažnai gelbėdavo pasisakymas apie tai, kas jis buvo anksčiau, kai kurie kontrolieriai jį atpažindavo, o kitiems jis pasakodavo apie savo darbą praeityje, tiesa, paskutiniu metu jis jau verčiau susimoka baudą, nes vienas toks bandymas išsikalbėti ir paaiškinti motyvus, kodėl jis važinėja „zuikiu“, kad tai yra jo lyg ir  toks visuomeniniais pagrindais atliekamas eksperimentas, kurio rezultatai leistų dar efektyviau gaudyti pažeidėjus, jam baigėsi gana liūdnai – jauni kontrolieriai nutarė pasismaginti jo pasakojimais ir nusivežę į Panemunės šilą jį girdė, kvatojo iš jo metodų, o paskui apkūlę ir apspardę paliko gulėti vos gyvą. Tik ryte Kontrolierius atgavo sąmonę.
Po to įvykio sąmonė dažnai jį apleidžia: pamiršęs, kad jau nėra kontrolierius, ima ir atžymi tuščią popieriaus lapelį ir iškilmingu tonu praneša keleiviams: prašom paruošti talonėlius, kontrolė. Kitą kartą jau būdamas „zuikio“ vaidmenyje užsimiršta ir nepasprunka laiku, dėl to minusų bloknote ėmė rastis daugiau nei įprastai.
Ir dabar jis pastebi, kad ima painiotis ir negali apsispręsti, kurį vaidmenį jis pasirinks. O autobuso vis dar nematyti.

Kontrolierius gimė ir visą gyvenimą pragyveno vienoje vietoje, Šančiuose. Jo tėvai buvo paprasti darbininkai, gyveno gana vargingai nekokios būklės ir šlovės mediniame barake. Be to tėvas daug gėrė. Jų kaimynai buvo čigonai arba tokie patys girtuokliai darbininkai, taip pat valkatos, pasitaikydavo ir trumpam grįžusių iš įkalinimo vietų. Nuo pat mažumės Kontrolierius visa širdimi neapkentė tos aplinkos, kurioje gyveno, ir ilgainiui, jau daug vėliau jis ją pakeitė, ką įskųsdamas, ką nuvarydamas į kapus nuolatinėmis priekabėmis, kai kurie patys kažkur išsikėlė. Tie, kurie liko barake, gyveno beveik nepriekaištingai.
Pirmas žmogus, kurį jis ėmėsi taisyti, aišku, buvo tėvas. Tėvas mėgdavo parsivesti į namus sugėrovus ir tada Kontrolierius su mama turėdavo tyliai lindėti mažajame kambarėlyje dažnai ligi paryčių. Kartais į savo pobūvius jie atsivesdavo ir moterų, tada orgija tęsdavosi be galo ilgai, mama  verkdavo, o Kontrolierius visa savo esybe neapkęsdavo tėvo.
Kartą, jau būdamas septynerių metų, jis iššoko per kambario langą į lauką ir nubėgo iki artimiausio milicijos skyriaus ir iš ten grįžo vedinas pareigūnais, kurie išsivežė tėvą ir paleido tik po penkiolikos parų. Grįžęs iš profilaktoriumo tėvas ketino užsiimti Kontrolieriaus auklėjimu diržu, bet vaikas drąsiai atlošė galvą į viršų ir, nenuleisdamas nuo tėvo akių, iškošė pro sukąstus dantis:
         Tik pamėgink.
Pakelta ranka su diržu šiek tiek sudrebėjo, pasvyravo, po to palengva nusileido, ir tėvas tą vakarą prisigėrė kažkur kitur, o naktį tyliai įslinko vidun ir užmigo.
Gėrimas svetimose vietose greitai baigėsi – vieną žiemos rytą jį rado sušalusį prie senio besmegenio, kurį iš vakaro nulipdė sūnus kartu su čigonų berniukais. Gal tėvas prisėdo prie sniego žmogaus pasikalbėti apie savo nenusisekusį gyvenimą, o gal nutarė jam palaikyti kompaniją ir kartu suvaidinti besmegenio vaidmenį, kaip ten bebūtų abu šiuos uždavinius jis atliko puikiai ir iškeliavo ten, kur jau seniai turėjo būti, taip mąstė sūnus ir nejautė jokio gailesčio žmogui, kuris atvedė jį į šį pasaulį.
Bet dabar galvodamas apie tėvą jis nemano, kad tėvas buvo absoliučiai blogas žmogus, greičiau silpnas. Gal perspektyvoje jis ir galėjo visai sublogėti, bet trisdešimtmečių (o tokiame amžiuje jis ir užšalo), dar nebūna beviltiškų. Jis žadėdavo žmonai, administracijai, milicijai,  visiems, kad pasitaisys, būtinai pasitaisys, bet kažkokia stipresnė už jį jėga neleisdavo jam tesėti tų priesaikų.


Tėvas buvo pirmoji, bet ne paskutinė Kontrolieriaus auka. Antros aukos, priešingai nei pirmosios, jam buvo labai, labai gaila. Bet iki jos dar reikėjo užaugti ir baigti mokyklą.
Priešiškumą melui, visokio plauko apgaulėms Kontrolierius sugėrė kartu su ta prasmirdusia atmosfera, kuri nuolat tvyrojo namuose, ir mokykloje tai buvo jo išskirtinis bruožas. Jis negalėjo pakęsti nusirašinėjimų arba pasakinėjimų. Juk tai buvo nesąžininga, ne pagal taisykles, tai buvo apgaulė. Vienas vargas buvo žaisti su juo kokį nors žaidimą, nesvarbu kas tai būtų - futbolas, krepšinis ar kvadratas. Negana, kad jis apskritai buvo labai nesportiškas, ištysęs, pernelyg liesas, regis, tuoj išsiardys į smulkiausias detales,  jis dar be perstojo visur įžvelgdavo taisyklių pažeidimus: tai užminta linija, tai stumtelėjimas, tai trys sekundės ir visi kiti įmanomi-neįmanomi pažeidimai. Bet koks žaidimas įgaudavo nesibaigiantį aiškinimąsi, ginčus ir nervų karą. Galų gale kažkas neiškentęs apsisukdavo, išeidavo numojęs ranka ir žaidimas visai nutrūkdavo. Jis buvo rakštis subinėje tas Kontorlierius.
Taip, beje, apie jį pasakė fizinio lavinimo mokytojas, kurį kartu su darbų mokytoju už girtavimą pamokų metu atleido direktorius. Aišku pagal Kontrolieriaus signalą.
Tikra tiesa, pritarė jam darbų mokytojas, ir abu kartu perėjo gerti į kitą mokyklą.
Žodžiu, niekam mokykloje nebuvo lengva su juo ir jei ne čigonų berniukas vardu Aleksas, su kuriuo jie ypač susidraugavo po to, kai Kontrolieriaus tėvas užšalo prie jųdviejų statyto besmegenio, tas bendras darbas lyg ir įgavo kažkokią istorinę,  išliekamąją vertę, suvienijo juos kaip kartu atlikta žmogžudystė, taigi jei ne Aleksas, kuris buvo fiziškai ir morališkai pranašesnis už savo bendraamžius ir už vyresnius, ir kuris atėjo mokytis į Kontrolieriaus klasę, nežinia, ar jaunasis teisingumo puoselėtojas dažnai sveikas grįžtų į namus. Dabar gi jie visada buvo kartu ir niekas neišdrįsdavo  kerštauti. Pačiam gi Aleksui nusirašinėti nerūpėjo, jam apskritai nerūpėjo mokslai, jis viską atlikdavo bet kaip arba visai nieko neatlikdavo, tiesiog atsėdėdavo pasišaipydamas iš visų klasės gale, net mokytojai vengdavo prieiti arčiau, ir kai jis paliko mokyklą kažkelintoj klasėj, tai vargu ar prisiminė, ką nors iš to, ko mokėsi, o visi kiti lengviau atsipūtė, gal tik mergaitės ilgiau padūsavo dėl pajuodusio gražuolio čigoniuko.

Ech, Aleksai, kaip gaila, kad tavęs nėra. Dabar man labai praverstų tavo pagalba. Prakeiktas autobusas!

Jie mėgdavo sėdėti ant sofos suglaudę pečius ir spoksoti į televizorių nieko nekalbėdami. Aišku, Aleksui pirmam atsibosdavo ta neveikla, juk jis buvo judrus berniukas, bet visgi tarp pasisveikinimo frazių  „Sveikas, kas naujo?   Nieko, o pas tave?   Irgi.“  ligi to momento, kai Aleksas pasakydavo:
Na, aš jau eisiu, iki.
Susitiksim.
praeidavo gera valanda, kitą kartą net dvi.
Ir dažnai tai buvo visas jų pašnekesys. Nepaisant to, jie labai gerai vienas kitą suprato ir jautė. Kartais besėdint kažkuris imdavo nei iš šio, nei iš to juoktis, kitas pasigaudavo tai - ir štai jau jie abu raitosi ant kilimo susiėmę už pilvų; arba pradeda viens kitą kumščiuoti, vis stipriau ir negailestingiau, smūgis po smūgio, dar ir dar, kol Aleksas galų gale parverčia jį ant menčių ir tas sako: pasiduodu, juk Aleksas lankė imtynes; ir tada staiga, kaip ir pradėję, jie iškart surimtėja ir toliau sėdi ant sofos, tuščiais žvilgsniais spokso į televizorių, iki tos nekintančios Alekso frazės – na, aš jau eisiu, iki.

Po mokyklos baigimo jis jau žinojo, kur eis dirbti, jau buvo pasirinkęs savo gyvenimo kelią. Jis matė, kaip dirba kontrolieriai, ir buvo įsitikinęs, kad gali tą darbą, kuris manė geriausiai atitiks jo siekį išmokyti žmones gyventi be apgaulės, atlikti kur kas geriau; be to tame darbe jis įžvelgė nuotykius ir medžiotojo azartą. Aišku, užvis labiausiai jam būtų patikę gaudyti ne “zuikius”, o nusikaltėlius, tikrus įstatymų laužytojus, bet į miliciją jo nebūtų priėmę, nes ir karinei tarnybai buvo pripažintas netinkamas dėl nepakankamo fizinio išsivystymo ir įgimtos stuburo deformacijos. Taigi beliko kontrolė.
Jis iškarto apsisprendė dirbti vienas, be partnerių, ir administracija nenoromis, bet leido jam tai. Parko viršininkai laikėsi pozicijos, kad dirbdami dviese kontrolieriai bijos imti baudas sau į kišenę, bet iš tikrųjų tai nepasitvirtindavo, todėl ir ryžosi išleisti jauną vaikinuką vieną, jei jau jis taip norėjo. Ir greitai įsitikino, kad neapsiriko taip pasielgę – įplaukos už baudas smarkiai išaugo.
Kontrolierius niekada gyvenime nenešiojo džinsų, jaunystėje dėl to, kad mama jiem neturėjo pinigų (tai buvo kone brangiausias drabužis, pardavinėjamas tik turguje iš po skverno), o paskui dėl to, kad džinsai visiškai nesiderino su visuomenės tvarkadario pareigomis. Be to, kostiumas ne tik suteikdavo jo išvaizdai solidumo ir rūstumo, bet ir slėpė nepakankamą fizinį išsivystymą.
Į savo darbą jis žiūrėjo kūrybiškai, nuolat prisigalvodamas vis naujus medžiojimo būdus, iš anksto susimodeliuodamas įvairiausias situacijas, „zuikiai“ jam buvo žaidimo partneriai, kuriuos reikia pergudrauti.
Ir jis gudraudavo. Retai kada jis įlipdavo į autobusą ir iškart puldavo žmones, išsimušęs tuščią popieriaus lapelį. Nors kartais nevengė ir šito būdo, kad kuo daugiau supainioti „zuikius“ ir jie nežinotų, ko kada galima laukti. Bet labiausiai jam patikdavo įsėsti į autobusą galinėje stotelėje ir važiuojant stebėti įlipančius žmones. Greitai jis išmoko atpažinti „zuikius“: įlipę  jie  visada atidžiai peržvelgdavo keleivius, paskui atsistodavo arčiau komposterio, niekada nesėsdavo ir neramiai žvilgčiodavo į šalis, viena ranka gniauždavo kišenėje talonėlį; juos gąsdindavo bet koks staigus kitų keleivių judesys, tada jie  skubiai traukdavo ranką iš kišenės, bet vėl kišdavo atgal, supratę, kad pavojus buvo netikras. Žinoma, būdavo ir kitokių stilių „zuikių“, bet šis tipas buvo dažniausiai pasitaikantis.
Labiausiai jam patikdavo sučiupti tokį „zuikį“, kai jis jau tikėdavosi išlipsiąs laimingai pasivažinėjęs autobusu, Kontrolierius atspėdavo tą momentą – vos pastebimas atsipalaidavimas (ačiū dievui, prasmukau), akyse atsispindėjęs ketinimas ar nevalingas judesys, visada būdavo kažkas tokio, kas pastūmėdavo Kontrolierių atsirasti pirmiau prie atidaromų durų už nustėrusį iš netikėtumo medžiojamą objektą.

O paskui atsirado ta antra auka. Tai buvo vaikinukas kokių penkiolikos metų, ne daugiau, nei bilieto, nei pinigų, nei jokio dokumento jis neturėjo. Beliko vestis jį į miliciją. Kai autobusas sustojo prie skyriaus, kontrolierius laikė vaikinuką paėmęs už riešo, bet tik išlipus vaikis sugebėjo ištrūkti ir movė per gatvę pro autobuso priekį stačiai po pravažiuojančiu automobiliu. Vaikinukas mirė vietoje. Kontrolierių ištiko šokas, viskas įvyko pernelyg greitai, kad galėtum labai gerai atsiminti visas įvykio detales ir ramiai jas išanalizuoti arba papasakoti, jis tik verkė ir negalėjo pasakyti  nieko rišlaus, laimei atsirado daug liudininkų, kurių parodymai buvo jo naudai, ir Kontrolierius nebuvo apkaltintas. Parkas jam suteikė dvi savaites atostogų, per kurias jis ištisai gėrė.
Iki tol jis mažai buvo ragavęs alkoholio, o ir paskui nebuvo mėgėjas išgėrinėti, vaikystėje prisižiūrėjo šio produkto vartojimo beprasmiškumą, bet tuo metu tai buvo vaistas jo skausmui apmalšinti. Jam buvo be galo gaila to berniuko ir nepaisant, kad kaltu jo niekas nepripažino, išskyrus vaikinuko tėvus, žinoma, pats jis sau negalėjo atleisti.
Vienok jis grįžo į darbą, grįžo suvokęs, kad vis tik šis darbas nebus romantiškas teisuolio pasivaikščiojimas nedorėlių pilnoje pilyje. Nuo šiol jis niekada neims jokio „zuikio“ už rankos ir neves į skyrių, jis apskritai nelies jokio žmogaus ir nenaudos jokių kitų priemonių, tik žodines.  Daugybę kartų jam dar teks sustabdyti autobusą prie artimiausio milicijos ar policijos skyriaus ir visada jis mandagiai pasiūlys „zuikiui“ praeiti pirma jo. Dažnas iš jų pabėgdavo, mintyse pasijuokęs iš tokio kvailo kontrolieriaus, kuris leidžia jam pirmam išlipti ir negriebia už skverno, bet būdavo, ir neretai tokių, kuriuos paveikdavo toks beribis pasitikėjimas ir jie jausdavosi negalį to pasitikėjimo apvilti, todėl pirmi tipendavo į skyrių, iš paskos lyg ir vesdamiesi Kontrolierių, lyg rodytų jam kelią (bent jau taip galėjo pasirodyti iš šalies), o tas ėjo kartu, atrodė, kad net nevisai savo noru.
O tie, kurie pabėgdavo... na ir kas, juk anksčiau ar vėliau teisingumas juos vis tiek pasieks, jis tuo neabejojo, savo darbą jis jausdavosi atlikęs.

Ir žmoną jis susirado autobuse, iš „zuikių“ tarpo. Bet... staiga prisiminus Aleksę suspaudė kažkur paširdžiuose. Taip, pirma buvo Aleksė, Alekso sesuo. Kartais jie ateidavo kartu ir tada trise žaisdavo aklą vištą; iki tol, kol vieną kartą pagavo Aleksę už tik pradėjusių kaltis krūtų. Ji susigėdo ir ištrūko iš jo rankų, o jis dar jautė pirštų galiukuose jos kietus spenelius, nors ji jau buvo išėjusi, ir kurį laiką net nenusiėmė raiščio nuo akių, stovėjo ištiestomis rankomis, nieko nematydamas, kad tik ilgiau išsaugotų tą netikėtą aštrų pojūtį pirštuose. Paskui jie vengė vienas kito. Ilgai.
Bet vieną vasarą, Kontrolieriui jau buvo septyniolika, jai penkiolika, jie kone kaktomuša susidūrė jo barako tamsiame koridoriuje (ji išeidinėjo iš savo draugės) ir niekaip negalėjo prasilenkti - kai vienas mėgino trauktis į kurią nors pusę, kitas irgi atsitiktinai padarydavo judesį  ta pačia kryptim, tada Kontrolierius neiškentė, pačiupo ją į glėbį ir įsisiurbė į jos lūpas, ji atsakė jam tuo pačiu, po to išsprūdo ir pabėgo.
Sekančią dieną jis jau tykojo Aleksės, tykojo kaip medžiotojas, tykojo kaip kontrolierius „zuikį“. Galų gale viskas baigėsi Aleksės nėštumu. Jie taip įniko į vienas kitą, nevaržomai atsidavė jaunatviškai aistrai, kad pamiršo bet kokį atsargumą, tik po trijų mėnesių pabudo iš sapno, ir Aleksė pasisakė motinai. Aleksas neleido tėvui primušti sesers, ir abu buvo išsiųsti į Maskvą, į tenykštį taborą ne kaip brolis ir sesuo, o kaip skirtingų šeimų jaunuoliai, susiėję prieš tėvų valią (vos ne klasikinė Romeo ir Džiuljetos istorija) ir todėl turintys kurį laiką pagyventi toliau nuo Lietuvos.
Aleksas kartais paskambindavo iš Maskvos, bet jie nebuvo pratę kalbėti, todėl didesniąją ryšio dalį sudarydavo pauzės, ir visgi kai kas iš tų pokalbių paaiškėdavo, pvz. tai, kad Aleksė pagimdė berniuką, ir Aleksas metrikacijoje užsirašė save berniuko tėvu ir pavadino jį Aleksu, tu nieko prieš ? ne; arba tai, kad Maskva šūdinas ir didelis miestas, beveik kaip visa Lietuva ir milicijos ten labai daug, bet vis tiek - ten kur kas įdomiau gyventi, atvažiuok, atvažiuosiu, bet jis taip niekada ir neprisiruošė nuvykti, o be to po metų Aleksas visai nustojo skambinti.

Taigi Aleksė buvo pirmoji, o paskui sekė visa eilė visokių merginų ir moterų, viena buvo bendra - jos visos buvo „zuikiai“. Dauguma išsitrynė iš atminties, bet gerai prisimena pirmąją. Ji buvo kokių trisdešimties metų gan išvaizdi ir neturėjo su savim pinigų apmokėti baudą, todėl pasiūlė paėjėti iki jos namų, kurie visai čia pat šalia sustojimo.
Virtuvėje ji iškart pasiūlė kavos, o kadangi buvo karšta vasaros diena ir ji vilkėjo lengvą suknelę su didele iškirpte ir virtuvė buvo mažytė, tai ta iškirptė subangavo pernelyg arti, ir priimdamas pasiūlymą jis nelauktai apkabino ją per liemenį ir prisitraukė prie savęs, o veidu pasinėrė į tą iškirptę:kur jūsų talonėlis? kažkodėl sumurmėjo iškirptei, „jis kažkur čia, reikia paieškoti“ ir ėmė atseginėti jo kelnių diržą, viso savęs nurengti jis neleido, gėdinosi savo liesumo, liko su nuleistomis kelnėmis, o ji gulėjo ant stalo nuoga,  puodukus atgalia ranka perdėjo ant palangės,  „jau radau“ nenustodama jo bučiuoti pranešė, ir tada jam toptelėjo, kad jis turi ją pažymėti kaip talonėlį: bet jis nepažymėtas, pasakė ir pirmu įėjimu dūrė jai skaudžiai, netikėtai ir iki galo, po to dar tris kartus; įspaudė jos bilietėlyje iš viso keturias skyles, o tada jau užbaigė įprastai, bet gana grubokai, metodiškai, lyg aiškindamas vaikui, kad važinėtis zuikiu yra oi kaip negražu.
Dabar aš jau susimokėjau? žaismingai paklausė Zuikis.
Ne visai, tik atžymėjai talonėlį. Dar liko bauda, dėl kurios ir atėjom, visai rimtai atsakė Kontrolierius ir paėmęs pinigus skubiai išėjo.

Iš kai kurių zuikių jis neimdavo pinigų, iš tų, kurioms pats pasiūlydavo natūrinius mainus, kurios buvo jaunos ir gražios, už tas baudą sumokėdavo iš savo kišenės, bet tokių būdavo mažai, todėl tenkindavo vyresnes ir tas, kurios dar kartą norėdavo patirti tą grubų ir skausmingą talonėlio atžymėjimą ir skambindavo į namus arba stengdavosi dar kartą įkliūti jam į nagus autobuse. Viena užsimanė už jo tekėti. Bet net ir po to jis persekiojo zuikius. Jam niekada neatsibosdavo ta įžanga: kur jūsų talonėlis? po to sekdavusi tariama jo paieška, nurenginėjimas (pats jis ir toliau gėdinosi savo kūno, todėl likdavo su marškiniais ir kaklaraiščiu), ir galiausiai keturi arba penki staigūs dūriai į talonėlį, nuo kurių zuikiams užimdavo kvapą ir jie kone prarasdavo sąmonę iš malonumo. Jis komposteravo nusikaltusias moteris, bet niekada ilgai neužtrukdavo ir nepasilikdavo po visko, nenorėjo pereiti į familiarumą, visada norėjo išlikti joms Kontrolieriumi ir bent sau tai vadino darbu, jis dirbo, dirbo nenuilsdamas ir laikydamasis taisyklių.
Žmonai, aišku, tokie darbiniai santykiai greit atsibodo ir ji išėjo, jis jos nelaikė, žinojo – zuikių buvo, yra ir bus.

Prabėgo daug metų, gal penkiolika, kai jis vėl sutiko Aleksę. Prie stoties išgirdo šaukiant save vardu, bet pasukęs galvą nieko be čigonės ir berniuko, nuo kurio iškart negalėjo atitraukti akių, jis nepamatė. Berniukas jam pasirodė labai matytas, o siaube, tai juk buvo Aleksas, bet jis negalėjo būti tokio amžiaus, tada žvilgtelėjęs į čigonę pagaliau atpažino joje Aleksę ir suprato, kad vaikas jos sūnus, o gal net ir jo, bet vargu, nebuvo tikras. Aleksės nebuvo įmanoma pažinti, taip ji buvo pasikeitusi, tipiška čigonė, apkūni, platūs sijonai tik dar labiau ryškino tą apkūnumą, margaspalvė skara ant pečių, ant rankų stikliniai karoliai, plaukuose įvairiaspalviai segtukai, nieko neliko iš tos  liaunos laukinukės spindinčiomis akimis. Kontrolierius stovėjo kaip įbęstas, kol berniukas neramiai pasimuistė ir timptelėjo mamą už sijono, пошли, tada pagaliau jis pabudo iš sąstingio ir ryžtingai pasuko į artimiausią tarpuvartę, kviesdamasis paskui save ir Aleksę, kalbėtis su čigone gatvėje prie stoties, kur jį daug kas pažinojo, nesiryžo.
Ten visi trys užsirūkė, ir Aleksė darkyta lietuvių kalba, kurią, matyt, buvo gerokai primiršusi, įterpdama daug rusiškų žodžių, papasakojo, kad Aleksas žuvo, jis buvo kažkurios Maskvos grupuotės narys, aukštai buvo iškilęs ir jį nužudė samdyti žudikai; jai su sūnum, kuris, aišku, yra tavo (ji neturėjo kito vyro per visą gyvenimą, nes buvo laikoma Alekso žmona, o čigonų moterys negali sukti į šoną, tik vyrams tai yra leidžiama, ką Aleksas, žinoma, ir darė, ir gerai, kad taip darė), likti Maskvoje buvo pavojinga, todėl grįžo į Kauną, jau du mėnesiai kaip jie čia, tėvas miręs, gyvena pas motiną, ji dabar išsikėlusi į Vilijampolę, tu žinai, taip, girdėjau, o kodėl neatėjai pas mane iki šiol? žinojau, kad susitiksim, iš kur tu žinojai? nori, galiu ateitį išburti, duok ranką, pone, Alekse, na koks aš tau ponas, o jis... jis supranta lietuviškai? ne, nei žodžio,ar jis žino kas tėvas? jo tėvas Aleksas, kitaip jie jam ir neaiškino, jis buvo geras tėvas, mylėjo tavo sūnų ir keisti dabar nieko nereikia.

Dar po kelių metų Kontrolierių ištiko naujas smūgis – mirė Aleksė, ją paguldė krūties vėžys. Per tą laiką jie spėjo nemažai pabendrauti, tiesa, fizinio artumo nebuvo, bet jis gan dažnai aplankydavo  ją su sūnum Vilijampolėje, kartais sutikdavo ir stoties prieigose, dabar jau nebesigėdino jos ir pasišnekėdavo kokioje nors kavinėje prie arbatos, susidraugavo ir su jaunuoju Aleksu, netgi pramokė jį lietuviškai ir nenustojo žavėtis jo nuovokumu, linksmu būdu ir rankų miklumu – nekalbant apie manipuliacijas su kortomis, monetomis ir kitais mažmožiais, jaunuolis bet kada  nuimdavo jam laikrodį arba ištraukdavo piniginę ir kiekvieną kartą taip, kad net žinodamas, jog Aleksas jį vėl išdūrinės, nepastebėdavo, kai tai įvykdavo. Vadino jį Dėde ir jam būdavo labai sunku ištverti jo nepataisius, nors kita vertus, ar turėjo jis teisę į tą berniuką, kuris neskaitant odos baltumo, niekuo daugiau nepriminė tėvo, bet nepriminė ir čigono, nes be šviesios odos taip pat buvo gana šviesių plaukų. Buvo gražus vaikis, tėvas negalėjo juo atsigrožėti, tuo labiau, kad kitų vaikų jis neturėjo.

Vieną vakarą, tada Aleksui buvo jau dvidešimt, Kontrolierius rado jį savo namuose besidedantį daiktus (Aleksas turėjo jo namų raktą, kartais nakvodavo ir laikė pas Dėdę kai kuriuos savo drabužius) kelionei atgal į Maskvą vakariniu traukiniu.
Paimk ir paslėpk, labai rimtai pasakė Aleksas, įdėdamas į ranką sunkų paketą, ir nieko neklausinėk, niekada manęs nepažinojai, aišku? Lik sveikas, myliu tave, ir išėjo.
Po kurio laiko pamatė Alekso nuotrauką laikraščiuose, kurie rašė apie nuteistą iki gyvos galvos samdomą žudiką, vykdžiusį Lietuvoje itin kruopščiai suplanuotas žmogžudystes.
Vadinasi nepabėgo, suspaudė krūtinę. Dar laikraščiai rašė, kad teismo sprendimas kelia didelių abejonių, nes nuteistasis kaltu neprisipažino ir nusikaltimo įrankio rasta nebuvo.
Kontrolierius susirado virtuvėje paslėptą paketą ir išvyniojęs jį paėmė į ranką Makarovo tipo pistoletą. Kartu buvo ir dėžutė su šoviniais bei priemonės ginklui valyti.

Autobuso galėjo daugiau ir nebūti... o gal jau buvo? nusmelkė išgąstinga mintis. Prisiminė sapną, taip, tai buvo sapnas, labai ryškus, bet vis dėlto sapnas, visai neseniai jį regėjo. Į autobusą įlipo kontrolieriai, dvi merginos, žmonių buvo mažai, gal trys, tad viena uniformuota netrukus priėjo prie jo (jūsų talonėlis), o jis dar nespėjo susiorientuoti, ką jis dabar žaidžia – zuikį ar medžiotoją, ot velnias, reikėjo anksčiau išlipti.
Štai.
Bet čia tuščias popieriaus lapelis, paieškokit geriau.
Aš Kontrolierius, sušnypštė jai į ausį, jūs man trukdote, seku zuikį, išlipkit, greičiau pasitraukit, tik tyliai, kad manęs nepastebėtų, na, ko jūs stypsot, eikit, eikit.
Vaikinai, ateikit, pasakė mergina į raciją.
Nereikia, klausyk, aš galiu tave užkomposteruoti, tau patiks, pabaikim viską tyliai, prašau.
Per priekines duris įlipo dviese, tie patys iš Panemunės šilo, jokio apsirikimo, taip, anas storulis, kur šypsosi, ir tas mažius kreivom kojom. Nejučia ranka užčiuopė Makarovą, po tos nakties, praleistos Panemunėje, jis vėl išsitraukė iš slėptuvės Alekso, sūnaus pistoletą, dvidešimt metų jo nelietė, beveik dvidešimt.
Dvidešimt metų atsėdėjo Aleksas, už gerą elgesį sutrumpino jam iki dvidešimties, turi sugrįžti šiomis dienomis.
Na ką, seni, vėl triukšmauji? nusišiepė storulis.
Kelkis, suėmė už  riešo kreivašiknis.
Keldamasis Kontrolierius staiga trūktelėjo ranką ir ji išsprūdo iš mažiaus delno, kartu nuplėšdamas nuo savo riešo laikrodį, tas dzingtelėjo ant grindų, kita ranka jau laikė atkišusi Makarovą, kažkas sukliko, o kreivašiknis metėsi ant pistoleto ir iškart susmuko.
Storulis apsisuko, bet prie durų jį pasivijo 9 mm, vairuotojas peršoko lašinių kupstą ir dingo tamsoje, autobuse kažkas verkė, kažkas meldėsi, dar kažkas kažko jo prašė, toliau jis pamena tą sapną miglotai, berods, gatvėje išmetė Makarovą ir nuėjo.  

Aleksui su manim bus gerai, galvojo tėvas. Jis vis ruošėsi jam parašyti į kalėjimą (jie susirašinėjo, Aleksas ten baigė kažkokius mokslus, daug skaitė) apie tai, kas įvyko, kai su Alekse buvo jauni, ir kokie neišskiriami jie buvo su Aleksu, kurį jis laiko tėvu, bet vis nesiryžo, vis pritrūkdavo drąsos, tačiau dabar tikrai viską pasakys, pasisodins jį, sakys sėskis, sūnau, tas, aišku, nustebs, nenorės tikėti, juk iš tiesų – nei Aleksės, nei Alekso jau nėra, tai kaip reikės įtikinti, sakys, kad išsigalvojau viską, et, kokia nesėkmė.
Tuo metu tolumoje pasirodė autobuso šviesos.
Na pagaliau, šitas turbūt paskutinis, norėjo įsitikinti, ar nevėluoja, bet laikrodžio ant rankos nebuvo. Keista. Tai nebuvo autobusas, tai buvo lengvoji mašina, policijos. Ji iš lėto privažiavo prie šaligatvio, niekas iš jos neišlipo, neprišoko prie jo, tik po ilgos pauzės atsidarė galinės durelės ir pasigirdo balsas:
  - Sėskit.
Kontrolierius padėkojo ir sunkiai sulankstė vidun savo ilgą ir pernelyg liesą kūną.