Viksva
Žvelgiu kaip į didį stebuklą
Į viksvos pakirdusį kupstą.
Jėgos, išmintingos kantrybės
Suteik man, pajuodus šaknie.
Tada, kai nuo rūpesčių savo,
Atrodo, pavargus suklupsiu,
Lyg žalią paguodžiančią ranką
Prašau siaurą ūglį ištiest –
Aš jį palytėjus pakilsiu
Pavasario jėgą pajutus,
Kuri net iš purvino liūno
Atgyja ir stiebias aukštyn...
Ištiško auksinėm purienom
Ledokšnių ištirpusių putos...
Dar kelią man tolimą eiti,
Jaučiu, pavargau per anksti...
Užtirpusio gomurio sausrą
Sulos gurkšneliu numalšinsiu
Ir lauksiu į kūną priplūstant
Naujų gaivalingų jėgų.
Lyg tolimas griausmas ataidi
Širdies atsibundančios tvinksniai,
Kai virpantį laukiantį delną
Ant viksvos kupstelio dedu.