Vos saulei pasisveikinus ryte
Žalioji sodo fėja akį merkia -
Stebuklai gimsta jos šilumoje,
Jos bučinių paliestos gėlės bunda.

Pravėrusios spalvotas galveles
Jos kviečia puoton žemiškąją deivę -
Skubu ir aš, jos meilės paliesta,
Į tą žavingą augalų buveinę.

Drugeliai šoka virš lavandos žiedo,
Sparnai jų virpa vėjo dainoje -
Žavinga fėja rytmečiu suvilgo
Kiekvieną žiedą sodo jaukume.

Tokia lengva, tokia trapi, sparnais lengvučiais
Ir nuostabiai žaliom, skaidriom akim...
Po jos prisilietimo žiemos lyg ir nebūta,
Žiūrėk - jau sodas kvepia liepos medumi.

O vakare, kai gėlės minga, fėja budi
Ir barsto žiedlapius šiltučiais bučiniais -
Be jos stebuklo šio sodo čia nebūtų
Ir nesipuoštų pievos nuostabiais žiedais.

Ir nebeskristų čia pulkai drugelių,
Spalvų simfonijos ir meilės kviečiami,
Žavinga fėja įkvepia žaliam gyvenimui -
Stebuklas jos plevena dangumi.