Sulygina svarstyklės dieną-naktį,
Juoduoja ant kalnelių jau kupstai.
Atsuko saulė dar didesnę dagtį,
Ją vyturėlis sveikina antai.

Sugrįžus pempė ar gyvi paklausia
Ir klykauja, ir džiaugiasi kartu.
Upelių, upeliūkščių šitaip gausiai,
Korėtas sniegas šnabžda: „Jau tirpstu...“

Miške žibuoklė pakelia galvutę,
Atrodo, dangų aš joje matau.
Širdis suvirpa man: „Mylėti! Būti!“.
O tuo žodžius siunčiu visiems. Ir tau.