... ir būna nuostabiai akimirkų raiškių,
Kuomet senatvė gūžteli žemiau,  
Atverdama mintims esmes erdvių ---

O! būčiau vaikas – pasakom tikėčiau
Ir negalvočiau apie išdaigas keistas.
Dangaus šviesa negeso,
Pragaras nedegino ugnim –
Užsimiršau,
Mažai mąstydamas, kad reginy
Ne vien tik pakelės peizažai.
Ir štai akimirka graži –
Kuomet ir vėl save regiu
Kelionės žmogų,
Amžiną erdvės bičiulį,
Kai būtas laikas susitinka
Su būtu manim.