Nauja knyga ant mano stalo,
Nė karto neliesta, dar neskaityta,
Lyg paslaptis liepsnose virpančio kristalo,
Lyg tiltas permestas nueit į sielą kitą.

Ką rasiu tavyje, kokius lobius vartysiu,
Kuo širdį savąją pavargusią paguosiu?
Gal į jaunystę žydinčią sparnais sugrįšiu,
Gal baime, nerimu kankinančiu alsuosiu?

Nesutelpa gyvenimas į vieną mažą širdį,
Jis kartais per sunkus žmogaus pečiams,
Likimą tartum žirgą vaikom, vyne girdom,
Šuoliuoji, balną užsidėjęs sau pačiam.

Prabėgusias dienas pakeičiam knygų tomais,
Matuojam juos spaudos lankais, gausiais tiražais,
Raminame save lyg sotūs miesto snobai –
Atgimsim ten vaizdais, trapiais minčių miražais.

O gal ir ne. Gal bus joje žmonijai brangios žinios,
Lyg nesudegintų aukų puošnus altorius,
Kuriam dėkingos liks laimingos ainių minios,
Suradę atsaką į siekimus ir savo norus.

Nauja knyga. Jaučiu joj virpesį, alsavimą, gyvybę,
Suprantu kalbą, skirtą man, kai būsim vienu du,
Kartu kvatosim, gal liūdėsim, mūšį pralaimėję tyliai,
Lig paskutinio puslapio, mano atodūsio – gera gi tu.


2009-03-16