Laiko spiralėj

Jie byra it lapai rudenį
tyliai snaudžia po gruodu žiemos
o sparnuoti pavasarį lydi
barsto pievas pienių žiedais

jie vasarą žydi jaunyste
kvepia liepų žiedų medumi
bet atgal niekada nesugrįžta
tik pražyla sulaukę žiemos

jie neramūs lyg pajūrio vėjai
teka tarsi upės vanduo
tai lyg  laiptai į dangų
linkim laimės jais kopti
nemuniškis