Plaštakės ir erelio egzistencializmas
Sužibo atstumtos plaštakės siela,
Nes iki tol mylėjo ją.
Nejau kūnelis mano tau nemielas?
Nejau esu tau per prasta?
Plėšrusis paukštis aukštam kalne
Galando lenktą snapą.
Jo žvilgsnis siekė tris kilometrus,
Jis matė žybsinčią plaštakę.
Pamanė: „Tai kąsnelis bus“.
Plasnojo ji sparneliais
Saulės zuikutį laidė,
Viliojo vis erelį,
Plaštakė pasileidus.
Pakilo vėjas, sujaukė debesis,
Kada kilnusis paukštis
Tiesiu taikymu
Į žemę leidosi.
Strėlė, iš lanko paleista,
Ir ta lėčiau skrajoja,
Kai paukštis nuostabiais sparnais
Iš aukšto skrodė orą.
Jo ausyse būgneliai plyšo,
Sparnus jam taršė vėjas,
Ach, jis turbūt pamiršo
Senų jausmų alėjas...
Sparnelių dvelksmas - jo sparnų papėdėj,
Ir rėžianti akis spalva...
Ach, kaip jis ją mylėjo!
Tuoj apsisuks galva.
Kaip ją jis glamonėjo,
Per Šventą Joną, paupy,
Kaip judviem nerūpėjo,
Šešėliai vandeny...
Kaip jųjų šokį pirmą
Paženklino lietus,
Kai bėgdami per šlapią žolę
Nusimetė rūbus.
Atleisk man, brangioji,
Už tai, kad delsiau,
Už tai, kad bijojau,
Prieiti arčiau.
Atleido brangioji savajam ereliui,
Pamiršo ir skausmą atstumto žmogaus.
Pamiršiu Tave, Tavo veidą ir kelią,
Kuriuo pas Tave kažkada atėjau.
Pasruvo krauju jos širdis,
O akys sudrėko it Šiluvos Marijai,
Užslinko juodžiausia naktis,
Visai kaip tada,
Per Šventą Joną,
Kai lijo.
2009-kovas-14
03. 00 Vilnius