Į vakarėjantį padangėje peizažą
Išeina piemenys ganyt žvaigždžių,
O iš paskos ir aš
Drabnus žingsnius vis mėtau,
Tačiau laimingas, kad dar jie yra.  
Ne šūkauju, ne ūbauju –
Į nežinią kaip sapnas įsirėžęs,
Atsigrįžtu atgal ir pamatau –
Drabni žingsneliai pradeda spingsėti,
Dulkelėm pasikėlę sukasi
Ir žaidžia erdvėje...
– O piemenys,  klausykite! –
Šaukiu juos iš paskos,
Ūmai suvokęs, kaip pasaulis tvėrės –

Kitaip nepavadinsi TO,
Kuris palieka žingsniuose žvaigždės –
Jei ne poetas Jis,
Tai, žinoma, kad Dievas...