Nepaprastos draugės (18)

Aštuonioliktas skyrius

Tikrai prasti reikalai

Praėjo savaitė gal ir mažiau, kai Inesa draugauja su Jovaru. Džesperas visgi trukdo jiems bendrauti, bet jų jau atrodo nieks nebeišskirs. Bet Inesai visada nesiseka. Kas nors vis tiek sutrukdo. O šįkart gali būti visai negerai.
Kaip paprastai Inesa ėjo namo iš mokyklos. Ir pajuto, kad kažkas eina už jos. Ji atsisuko, bet nieko nepamatė ir ėjo toliau. Bet staiga prieš ją išdygo Deividas ir Emilijus. Inesa pagalvojo, kad tai tik atsitiktinumas ir jau norėjo eiti, bet kelią užkirto Deividas.
- Kur eini mums reikia pasikalbėti.
- Apie ką? Aš neturiu su jumis apie ką kalbėtis,- atkirto Inesa.
- O mes turim, tu mums turi daug ką paaiškinti ir pasiaiškinti.- pasakė Emilijus.
- Jau supratau, jus pasamdė Ramunė, kad man pagrasintumėte.
- Mūsų tikrai nesamdė Ramunė. Bet tu turi eiti su mumis. Ir mums nesvarbu, kad tu nenori.
- Ką jūs sau manot. Jūs galvojat, kad tik tarsit žodį ir aš eisiu su jumis, nė nesvajokit.- išrėžė Inesa.
- Nesispyriok.
Ir Deividas su Emilijumi sugriebė Inesą už rankų ir nusivedė. Inesa labai priešinosi, kol galiausiai, labai pavargo. Jie ją vedėsi kažkur į garažus kur Inesa nebuvo nė karto, kol galiausiai priėjo vieną garažą. Atidarė duris ir įėjo. Jie Inesą pasodino ant kėdės ir surišo.
- Dabar pasikabėsime.- prašneko Emilijus.
- Paleiskit mane aš jums nieko nepadariau.- pasakė Inesa.
- Ak nieko? O kaip tas antausis man? – paklausė Emilijus.
- Tu jo prisiprašei.
- Tylėk. Dabar mes vadovaujam taigi, tu turi tylėt arba mes tavęs ilgai nepaleisime. Kodėl tu vis trukdai ir kenki Ramunei?
- Ką? Jei tu nežinai. Mudvi jau nebe klasiokės kokios dvi savaitės. Ir be to kodėl aš turėčiau jai kenkt. Juk man ji dabar netrukdo. Ir aš turiu kitą vaikiną. Aš laiminga. O dabar jūs išdygot lyg iš po žemių, pagrobėt mane ir man grasinat. Ar tai logiška?
- Mums visa tai nerūpi. Mums liepta tavimi pasirūpint, kad tu dingtum trim dienom. Kas tai liepė mes tikrai tau nesakysim.
- Jūs norit pasakyt, kad aš čia būsiu uždaryta tris dienas. Negausiu valgyti ir mirsiu bado? Tai negali būti tikriausiai aš  sapnuoju. – pro ašaras prakalbo Inesa.
- Baik verkti. Nes antraip mes tau užvažiuosiu vieną per galvą. Taip mes tave čia laikysim įkalinę. Nes mūsų prašė kai kas. O kas tu negali žinoti.
- Baikit juokaut. Manęs tikrai pasiges ir ims ieškot, o kai suras jums bus riesta. Paleiskit mane.
- Inesa, Inesa. Nė neprašyk mes tavęs tikrai nepaleisime. Tu mums labai reikalinga kol kas. Ir be to mes tave saugosim, kad neišsilaisvintum.
Ir kaip tik tą akimirką atėjo tas tikrasis pagrobėjas. Pamačius Inesa tiesiog nustebo, o gal net išsigando. Ji visai nesitikėjo, kad jis taip galėjo padaryti.
- Sveika, Inesa. Nesitikėjai, kad tokia nustebus? – paklausė Džesperas.
- Džesperai tau nebūtinai mane laikyti pagrobus. Geriau mane paleisk. Prašau. Ir be to jau turbūt vėlu, tėvai jaudinasi kur aš dingau. Ir mane šalta. – paprašė Inesa.
- Nė negalvok. Aš ne tam sugalvojau tai, kad tave paleisčiau.  Tu man reikalinga vienam planui ir ji turi pavykti. Ir be to aš paprašiau Deivido ir Emilijaus pagalbos, kad mane padėtų, taigi tu turėsi likti čia. – pasakė Džesperas.
- Kaip tu negali suprasti, mes daugiau niekada nebūsim pora!  Niekada! – išrėkė Inesa
- Tylėk. Vaikinai planą pradėsime vykdyti rytoj ryte, taigi saugokite ją, o aš turiu sutvarkyti pora reikalų. Ir jokių bučinių. – pasakė Džesperas ir išėjo.
- Pasigailėkit manęs, paleiskit. Juk aš jums nieko blogo nepadariau ir be to esu alkana, ir noriu miego. Jau turbūt net mano mama nerimauja kodėl negrįžtu... – pasakė Inesa.
- Ji tikrai bus rami dėl tavęs, nes aš jai paskambinau, kad tu liksi pas mane pasisvečiuot, o tavo mama labai apsidžiaugė tai išgirdus...


                                  ☺☺☺

- Kur Inesa? Ji čia turėjo jau seniausiai ateiti. – nerimavo Jovaras.
- Gal ji tik puošiasi dėl tavęs – pasakė Raimonda.
- Ji tikrai nesipuošia, nes žino kad man ir tokia yra graži. Net telefonu neatsako. Aš jai išsiunčiau kokia dešimt žinučių, bet nė vieno atsakymo.
- Gal jai kas atsitiko? – pajuokavo Raimonda.
- Geriau taip nejuokauk. O gal kas iš tikro kas nors atsitiko? –pasakė Jovaras.
- Gal aš paskambinsiu Inesos mamai ir paklausiu kur Inesa. – pasisiūlė Raimonda.
- Puiki mintis. Tik greičiau skambink.
- Tuoj... Inesos mama sakė, kad jai skambino Džesperas ir sakė, kad Inesa pas jį lik vakarienės. – paaiškino Raimonda
- Tas bjaurybė greičiausiai ką nors padarė Inesai. Reikia kuo greičiau išsiaiškinti.
Ir kaip tik tuo momentu kitoje gatvės pusėje ėjo Džesperas. Jovaras netikėtai jį pastebėjo ir greitai pasivijo ir užriko:
- Ką padarei Inesai? – užriko Jovaras.
- Aš jai nieko nepadariau ir išvis, ko jūs mane užsipuolėt, aš Inesos jau seniai nemačiau.
- Mes tavimi netikime, nes mes skambinome Inesos mamai ir paklausėme kur Inesa, o ji atsakė, kad ji pas tave. Taigi pasakyk ką jai padarei?
- Ko jūs mane užsipuolėt? Aš juk sakau nieko jei nepadariau ir man ji baigtas reikalas. Ir aš neturiu laiko su jumis šnekėtis, taigi viso.
Ir Džesperas nuėjo. Jovaras su Raimonda  liko nieko nepešę, tik žino, kad Inesa tikrai pas Džesperą ir jis jai kažką padarė, kitaip nebūtų taip gynęsis.
Nuklydusioji