...glostau tavo sulipusius plaukus ant drėgnos kaktos, lyginu raukšles, pirštais švelniai šukuoju antakius, braukiu per palaimingai užmerktas akis, per tankius, kutenančius blakstienų šepetukus, žygiuoju per aštrią nosies keterą (taip ir norisi timptelėti už jos galiuko), per miniatiūrinius barzdos dygliukus, lėtai pirštų galiukais apvedu lūpas, lyg tirštai jas dažyčiau, menkiausias jų raukšleles norėdama išsaugoti atmintyje, ir vėl  keliauju aukštyn...
– Koks puikus veido masažas, – atsidusęs sakai.
Ar tai – tik masažas?