Mano meilė suvalgo žodžius,
Uždusina menkus vabalėlius,
O akis padalina perpus
Bei sulipdo naktinius šešėlius.

Mano meilė džiovina upes
Ir niūniuoja nežemės akcentais,
Įdienojuj rimuoja, kad mes
Prie ligoninės tik pacientai.

Apmaudu, kad tokia įkyri,
Ištransliuojanti prieblandos vaizdą,
Kuriame mes dabar – svetimi,
Besišypsą keistai mūsų meilei…