Nepaprastos draugės (13,14)
Tryliktas skyrius
Nauja mokykla, bet ne nauja meilė
Atėjo kita diena. Inesa jos laukė, nes pagaliau eis į kitą mokyklą kurioje nereikės susitikti su Džesperu, Leonardu, Romu, Ida ir Raimonda. Ir be to nereikės ginčytis su „Triksėmis“ , bet Inesai vis tiek rūpėjo Džesperas, nors ir šitaip su pasielgė. Kol Inesa ėjo tol ir galvojo, kas jos laukia naujoje mokykloje ir visai nepajuto, kad įėjo į mokyklos vidų. Kai tik ji atėjo visi į ją sužiuro, ypač vaikinai. Ir Inesa pasijuto nejaukiai. Ne todėl, kad visi į ją žiūrėjo, o todėl, kad vienas vaikinas ėjo prie jos. Jis buvo gana gražus, blondinas, aukšto ūgio ir mėlynakis. Inesai jis pasirodė gana mielas, bet ji nelabai mėgo berniukus po to kai Džesperas ja nepatikėjo. Ir jis priėjo. Iš arti jis buvo gražesnis. Ir pratarė:
- Labas.
- Labas.
- Tu čia naujokė? Nes ankščiau čia tavęs nemačiau.
- Taip aš naujokė.-atsakė Inesa.
- Ir be to aš Adomas. O kuo tu vardu?
- O tau jau taip labai rūpi?-paklausė Inesa.
- Žinoma. Kaip aš kitaip pakviesiu tave į pasimatymą jei nežinosiu tavo vardo,- pajuokavo Adomas.
- Cha cha. Labai juokinga. Mano vardas Inesa.
- Malonu susipažinti Inesa. Į kurią tu klasę?-paklausė Adomas.
- Aš į septintą „B“. O gal žinai kur pamoka?
- Aišku žinau. Ir malonu žinoti, kad tokia graži mergina mokinsis mano klasėje.-pagyrė Adomas.
- Tikrai? O aš galvojau, kad tu vyresnis.- pasakė Inesa.
- Tu mane taip pasendinai. Gaila.-nusivylė Adomas.
- Atleisk nenorėjau. Bet tikrai atrodai vyresnis.
- Nieko. Visi taip mano, netgi mano seneliai.-paaiškino Adomas.
- Suprantama. O mane visi laiko užsigimusia moksliuke.
- O tu man visai nepanaši į moksliukę. Tu graži ir miela.
- Tikrai taip manai?- nustebo Inesa.
- Aišku. Ir be to galėčiau pasakyt, kad iš mūsų klasės mergaičių būsi gražiausia. Aš nemeluoju.
- Tu man meluoji. Aš netikiu. Na žinoma mano buvęs vaikinas man taip sakė, kad aš gražiausia iš klasės.
- Tave paliko vaikinas? Negaliu patikėti, jeigu mano panelė būtų tokia graži kaip tu. O žinoma panelės aš neturiu, tikrai nepalikčiau.-išrėžė Adomas.
- Tu taip manai, o iš kur žinai, kad mane paliko, o ne aš palikau?- paklausė Inesa.
- Na. Tiesiog spėju. Nes dažniausiai vaikinai palieka merginas, o ne merginos vaikinus.-pasakė Adomas.
- Atspėjai, bet paskui mano vaikinas manęs prašė atleidimo, o aš jam neatleidau ir štai aš čia šitoje mokykloje.-papasakojo Inesa.
- Tikrai?
- Tikrai. Ir be to vienam kuris mane pabučiavo, kliuvo toks antausis, kad geriau nenorėk manęs pabučiuot.
- Girdėjau.
- Iš kur girdėjai?-paklausė Inesa.
- Man pasakojo Leonardas. Mano draugas. Galima sakyt.
- Tu pažįsti Leonardą?- nustebus paklausė Inesa.
- Taip. O kas yra? Kodėl taip nustebai?
- Nieko. Tik šiaip nustebau, nes girdėtas vardas.
- Geriau eikime į pamoką.
- Gerai.
Ir abudu įžengė į klasę. Visi iš kart pažvelgė į Inesą ir ji pasijuto nejaukiai kaip ir tada kai atėjo į mokyklą. Per klasę pasigirdo švilpimai, visoki žodžiai ir nemalonios frazės. Bet visą šitą staiga nutraukė mokytoja.
- Tylos! –suriko mokytoja. Tikiuosi su Inesa elgsitės maloniai, nes ji šitoje mokykloje yra naujokė. Supratot?
- Taip mokytoja, supratom.-pasakė visi choru.
- Tai gerai. O dabar Inesa matau, kad tu jau pažįstama su Adomu. Taigi Adomai, turėsi Inesai viską aprodyti.-paaiškino mokytoja.
- Su mielu noru.- pasakė Adomas.
- Ooo... Adomas kabiną Inesą.
- Tylos antraip visi liksit po pamokų.
- Supratom. O dabar visi gausit dvigubų namų darbų už tai, kad triukšmavot.
Mokytojai nespėjus užduot namų darbų visi greitai dingo iš klasės. Tik Inesa niekur neskubėjo. Kai tik ji išėjo pro duris kaktomuša susidūrė su Jovaru. Inesa labai nustebo pamačius savo vaikystės draugą, su kuriuo leisdavo linksmas vaikystės vasaros dienas. Jovaras buvo labai pasikeitęs. Labai paaugęs, išgražėjęs bet veido bruožai išlikę tie patys. Jovaras taip pat labai nustebo kai pamatė Inesą. Kokią minutę jie žiūrėjo vienas į kita kol pagaliau Jovaras prabilo:
- Labas Inesą. Seniai tavęs nemačiau.
- Aš tavęs taip pat. Jau nebeatostogauji vasarą pas močiutę?- paklausė Inesa.
- Ne. Jau nebe. Dabar vasaras leidžiu stovyklose arba užsienyje. Nors ten labai nuobodu. Nė vieno mano draugo ar pažįstamo. Kol susipažįstu praeina savaitė, o tada lieka labai mažai laiko bendraut.
- Aišku. O aš vasaras leidžiu namie, nors ten nėra kada ilsėtis. Atsitinka visokių dalykų kariaujam su bernais ir savo klasiokėm.
- Įdomu. O kada pradėjai mokintis šitoje mokykloje, nes anksčiau tavęs čia nemačiau,- paklausė Jovaras.
- Aš tik nuo šiandien mokinuosiu čia, nes senoje mokykloje per daug prisidirbau.
- Aišku. Na tada iki, nes aš turiu sutvarkyti daug reikalų.
Jovaras atsisveikino ir pradingo koridoriaus šurmulyje. Inesa dar ilgai žiūrėjo ten kur jis pradingo. Inesa nė nebūtų pagalvojusi, kad Jovaras mokinasi šitoje mokykloje. Juo labiau, kad jis buvo jos geriausias draugas ir berniukas kurį ji buvo vaikystėje įsimylėjus.
Keturioliktas skyrius
Netikra mergina
Kitą dieną, kai Inesa atėjo į mokyklą prie durų ją pasitiko Adomas. Jis atrodė gražiai, maloniai ir pasisveikino:
- Sveika Inesa.
- Sveikas Adomai. Aš nesitikėjau, kad tu ateisi manęs pasitikti.
- Aš tik šiaip atėjau, nes žinau, kad vakar pamiršai sužinoti šiandienos pamokas.
- Tiksliai. Kokia aš užuomarša.- pasakė Inesa.
- Tu visai neužuomarša, tik netyčia pamiršai ir tiek.- paaiškino Adomas.
- Na žinoma. Tu visai manęs nepažįsti, kai kažkada turėjau pasirūpinti klasės pinigais aš juos pamiršau ir man buvo labai gėda. Taigi, aš užsigimus užuomarša.
- Inesa, o kas tas vaikinas su kuriuo tu buvai vakar susitikus?– paklausė Adomas.
- Tai mano senas pažįstamas. Ir Adomai, kodėl tu taip susidomėjai mano gyvenimu?
- Man tiesiog įdomu. Ir be to norėčiau tave geriau pažinti. Su tavim susidraugauti.
- Man neįdomu. Man draugų kol kas nereikia. Ypač bernų. Aš tiesiog nenoriu, o dabar gali pasitraukt Adomai, nes man reikia eiti.- pasakė Inesa ir nuėjo. Mintyse ji galvojo, kad per žiauriai pasakė, bet paskui nusprendė, kad jam taip ir reikėjo, kad kabinėjosi.
Kol Inesa ėjo koridoriumi į ją visi žiūrėjo. Inesa į nekreipė dėmesio, bet staiga sustojo lyg pamačius vaiduoklį. Taip. Jai nepasivaideno. Ten tikrai stovėjo „Triksės“ . Ji visai buvo pamiršusi kai jos buvusi auklėtoja minėjo, kad bus renginys, per kurį visos šokėjos keliaus į kitą mokyklą parodyti savo sukurtą šokį. Inesa labai nenorėjo jų sutikti ir nuėjo kitu, bet ilgesniu keliu, kad jos nepamatytų Ramunė ir jos draugužės. Ir jos nepamatė. Nes buvo labai užsėmusios ir flirtavo su berniukais, kurių tarpe buvo ir Jovaras. „Tegu ta bjaurybė tik pabando užkabyti, tada aš tikrai nepagailėsiu kumščių ir drąsos papuošti Ramunę mėlynėmis“- pagalvojo Inesa.
Bet Ramunei nepavyko. Jovaras visai į ją nekreipė dėmesio. Tik staiga jis pamatė Inesa ir jai pamojavo. Inesa visai nenorėjo, kad ją pamatytų Ramunė, bet pamatė. Bet neganą to, kad ji ją pamatė tai ir dar pakvietė.
- Inesa, ateik noriu tave supažindinti su Jovaru.- angelo balseliu pasakė Ramunė.
- Aš visai nenoriu. Ir be to aš jau pažįstu Jovarą, nes mudu vaikystės draugai.- išpyškino Inesa.
- Taip. Ir Inesa mano mergina.- dar pridėjo Jovaras.
Kai Ramunė suprato ką pasakė Jovaras, jos veidas taip ištyso, kad ji vos nepažaliavo iš pavydo.
- Tikrai? O aš maniau, kad tu neturi merginos.
- Deja, mes su Inesa pora. Jei tau neaišku. Viso Inesa, aš tavęs šiandien palauksiu prie durų- pasakė Jovaras ir išėjo.
Ir Inesa išėjo nespėjus Ramunei prasižioti. Išeidama tik matė kaip visos tramdo Ramunę, kuri nori kam nors užtvoti.
- Ramune, raminkis antraip visi pagalvos, kad tu nesveiko proto.
- Man tas pats. Tu matei? Toks bernas, o jį jau pakabino Inesa. Aš negaliu patikėti. Dar tik dvi dienos, kai ji mokinasi šitoje mokykloje, o jau turi vaikiną. Taip nesąžininga. Kodėl viskas turi atitekt Inesai.
- Ramune, nusiramink jaučiu rytoj galvosi ką kitą. Paprasčiausiai dabar tu neturi kam kenkti ir be to, tu juk dabar gali laisvai kenkti Raimondai ir jos draugeliams,- paaiškino Gabija.
- Tikrai. Viskas. Nuo šios dienos Inesa man jau nebe konkurentė. Juk ji net ne mano klasiokė.
Tuo momentu kai Ramunė su Gabija šnekėjosi Inesa norėjo pasivyti Jovarą.
- Jovarai, palauk.- sušuko Inesa.
- Kas yra Inesa, kad taip šauki?- paklausė jis.
- Aš tavęs noriu paklausti. Kodėl tu Ramunei pasakei, kad aš tavo mergina? Juk mes tik seni draugai. Ir be to juk aš tavęs taip senai nemačiau.
- Inesa, supranti. Kaip čia man pasakyti. Aš jau seniai norėjau tai tau pasakyti, bet vis nerasdavau progos. Tu man labai patinki. Tu esi gražiausia mergina iš visų mano pažinotų. Aš tave labai gerai pažįstu ir žinau, kad tu nesijuoksi ką aš tau pasakysiu. Tu man labai patinki ir norėčiau, kad mudu bendrautume artimiau kaip mergina su vaikinu. Tu man patinki nuo vaikystės. Ankščiau maniau, kad tai tik vaikystės meilė, bet kai tave pamačiau vakar aš supratau, kokia tu man svarbi, kad tu man brangi, kad aš be tavęs negaliu.
- Aš nesuprantu. Juk tu manęs nematei gal kokius ketverius metus ir mane mylėjai? Man labai viskas painu, tu esi labai geras draugas, bet tik draugas. Ne daugiau, o dėl to ką tu man pasakei aš nesu tikrai, kad tu man dar vis patinki.-paaiškino Inesa.
- Bet kodėl tu mane vijaisi per koridorius? Gal tu nežinai, bet žinau aš. Tu norėjai išgirsit atsakymą. Ir štai jis. Aš tave myliu.
- Jovarai, tu suprask. Mane ką tik paliko vaikinas, mano klasiokas prie manęs kombinuoja, o tu man sakai, kad tu myli? Aš negaliu tau to paties atsakyti. Taigi Jovarai, aš negaliu būti tavo mergina. Man reikia laiko, kad susirinkčiau savo mintis ir jausmus atleisk, man Jovarai, bet jaučiu, kad kol kas mums geriau nesimatyti. Viso Jovarai.
- Inesa palauk.
Bet Inesa nesiklausė ir nuėjo savais keliais. Ji ką tik suprato, kad jos vienintelė meilė yra Džesperas. Kaip ji galėjo jam neatleisti. Ir dar dabar Jovaras... tai jai neduoda labiausiai ramybės. Juk jis jai pasakė savo jausmus, o ji juos sutrypė. Bet Inesa nenujaučia, kad čia tik visko pradžia...