Spindulėliai

Vakaras. Saulutė, dangumi nuriedėjusi žemyn, ruošėsi miegoti. Mamytė paguldė į lovytę ir savo dukrelę.
– Miegok, mažute. Ant lango užmigo boružėlė, nutilo paukšteliai. Tuoj ateis naktis.
– Aš nenoriu miegoti! – pradėjo kaprizintis mergytė. – Noriu, kad būtų šviesu!
– Gerai, – bandė ramintį ją mamytė. – Aš paprašysiu saulytės. – Saulele saulele, kodėl tu slepiesi? Mano dukrelė nori, kad tu šviestum dieną naktį.
– Negaliu, – atsakė jai saulė. – Aš šviečiu tik dieną. Mano spindulėliais džiaugiasi visi, kas tik gyvas: žmonės, paukšteliai, maži vabalėliai. Net gėlytės savo žiedelius išskleidžia. O kadangi per dieną daug dirbu, mano spindulėliai pavargsta. Vakare aš juos paguldau poilsiui. Toli toli, už didelių miškų, yra lova, kurioje per naktį jie miega. Pasakyk savo  dukrelei, kad nubudę ryte mano spindulėliai ir vėl ims šokinėti lyg zuikučiai. Jie nudžiovins nuo žolės lapelių rasas, pabudins iš miego vabalėlius, atsimerks gėlių žiedeliai.
Mamytė viską papasakojo dukrelei, užklojo ir pabučiavusi paliko ilsėtis.
O ryte ant mergytės lovos ir vėl žaidė saulės spindulėlis, žadindamas ją iš miego.
Svyruoklė