Kaukė
Toks liūdnas veidas, tarytum be jausmų,
Kaip ratų ūžesys pilkam asfalte.
Ką slepia jis? Gal daug klaidų, skausmų,
O gal labai labai kam liko kaltas?
Prabėga laukas, medžių guotas, pirkios,
Vėliau ir vėl tas pats besikartojantis peizažas.
Žmogau žmogau, kokioj praeityje įmirkęs,
Kad mintys vis atgal, į liūdesį taip gręžias?
Kažkas kažką pasako, kažkas išlips, įlips,
Tik veidas vis ten pat, gelmėj bežadėj.
Bandau užmerkt akis, pajust mintis,
Suprast, ką kaukė – liūdnas veidas – slepia.
Pavasariai ir vasaros, snieguotos medžių šakos,
Pakampėj draikos vienumos šarma,
Kalendorių eilė, visi tušti, be lapų,
O kertėj sėdi ji – ne ji, gal šiaip tik sutema.
Vairuotojas duris uždaro, jau taškas B‘ė.
Eini, dairaisi, ieškai reikalingos gatvės,
O tau – „Ko ten žiopsai, na paskubėk, judėk judėk,
Nebūk kaip brolis pagal gimimą ... trečias!“
Einu, skubu, tik nežinau,
Ar aš čia, ar ne aš?
Gal tikras aš – ten kaukėje likau,
O čia – na tas kažkas.
2009-03-12