Jo likimo šeimininkė – sudegusio cirko artistė,
Atėjus į mažą pirkelę, pakėlus sijoną rodo kur...
Bet ką varguoliui belieka daryt?
Artistei juk nevalia  atsakyt.
Gal po metų, po kitų,
Ją matysim tarp šitų,
Kur per teliką vaidenas
Ir vaikus iš kelio veda.

Mano mūza, o, artiste,
Pasakyki, ko liūdžiu.
Jai nė motais, jai vienodai,
Nusispjauti ant jausmų.

Jis papyksta, jis orus,
Jam neįsakysi.
Bet supraski, kad gudrus –
Ko pamilo artojas artistę?

Jei artistė – suvaidink.
Suvaidink, kad myli.
Gal artojas ir grubus,
Ne iš gero tyli.
Jam pabodo žagrė lauko,
Nori pailsėt,
Jam panūdo šitiek laukus,
Gyvenimą pradėt.

Kaip Kukutis, tas artojas,
Vis žemelę arė,
Bet pamatė, tiek išaręs –
Kas man pasidarė?
Šitiek dirbęs, tiek valiojęs,
Nemačiau Tėvynės!
Tad skubu prašyt artistės –
Kurgi tas Rytojus?

Tas, kur man žadėjai,
Kai vaikystę žaidėm,
Tas, kur tau po kojų
Meilę aš sudėjau.
Tas rytojus tyras,
Kaip artojo verksmas,
Pasimiršo artistei,
Artojui liko vien skausmas...

Eina artojėlis, nešasi žagrelę,
Liūdna jam vienužiui,
Kas paguos, galvelę
Pakasyt sutiks,
Kas? Dabar ant kelio
Mėtos vien mirtis.

Artojėli mielas, mano varguolėli,
Ar matei kas laukia,
Prie namų, pas klėtį?
Ar matei, kad kasos
Dar išpintos draikos,
Kad artojo širdžiai
Atsigauti laikas.

Pasipylė liūtys
Iš ramaus dangaus,
Išguldė pasėlį ir gyvuliams
Priemėtį įvarė.
Klausė mamos, klausė tėčiai,
Klausė visas kaimas,
Kas, vaikučiai, būna,
Kai nespėjusį grįžti artoją
Pasigauna gražiosios laumės?