Vieną gražią, niekuo neišsiskiriančią dieną ji jam pasakė:
- Aš žinau, kad esu verta geriausio. Jei tau per sunku tai suprasti, atsiras toks, kuris toks bus.
- Kaip aš nekenčiu tokių moterų. Vaidini kažką, kuo nesi. Atseit, va, kokia aš savimi pasitinkti poniutė. Dėjau aš ant jūsų visų.
- Tu parazitas. Parazitų parazitas.
- Ne, aš tiesiog žmogus, tai tu čia kažką įsivaizdini.
- Visada jaučiau, bet tik dabar išdrįsau pasakyti: esu verta kažko daugiau. Pačio geriausio, aukščiausios veislės ristūno, geriausio tėvo, meilužio ir draugo. Jis kažkur vaikšto, tik dar nesusitikom.
- Dingstu. Pasilik su savo filosofijom viena.

O ji ir nelaikė jo.
- Eik, o kas man.

Pagalvosite – ji turbūt labai daili, manekeniškos išvaizdos, savimi pasitikinti mergina, užaugusi laimingoje šeimoje ir žinanti, ko nori. Iš gyvenimo. O jis - iš pirmo žvilgsnio bjaurokas bernas, nepraustaburnis, grubus, negerbiantis ir nemylintis moterų. Ak, kad taip būtų buvę!

Ji – paprasta, net neatsisuktum gatvėje. Nebent į akis įdėmiau pažiūrėtum. Turėjo tą moterišką galią vyrus kaustyti žvilgsniu. Kaip geiša. Kaip šiuolaikinė nimfa. Jai tai patiko nuo vaikystės. Nepatikėsite, ką ji išdarinėdavo viešajame transporte. Medžiodavo kaip mažytis Amūriukas. Pamatys įdomų objektą ir žiūri į jį. Dažnai į pakaušį, su stipria energijos srove: “Atsisuk, atsisuk, atsisuk”, bet neretai ir į akis įsispitrėdavo, žiūrėdama, kas bus. O kas gi bus, kai tau trylika. Po pirmo užkalbinimo nurausdavo ir išgaruodavo visa drąsa kaip kamparas. Bet vėliau būdavo ir kitaip. Ji brendo ir sirpo kaip uogelė, kėlė galvelę kaip sualėgrąža į saulę. Tie žvilgsniai tapdavo reikšmingesni, ir pilve suspurdėdavo drugeliai. Machaonai, ar kopūstiniai baltukai, čia jau nesvarbu, istorija tai nutyli. Bet ji jautė, kad kažkas artėja. Kažkas, labai konkrečiu pavadinimu – deliciae atques amores – meilė. Iki tol, kol gavo jos paragauti, pati buvo sumedžiota ne kartą, išsilaižė žaizdas kaip šunelis, kaip ta balta katytė, vieniša tupėdavo kambaryje, klausydavo nesuvokiamai senos muzikos, kuri normalius žmones veikdavo kaip šermenų raudotojos. Bet ji kaupėsi, laukė, smuko ir kėlėsi. Buvo akimirką net mirusi, bet pakilo. Ji gi nemirtinga. Yra kažkas pasakęs, kad žmonės, kurie palieka pėdsaką po savęs, giliau nei smėlyje, bus prisimenami. Na, jos tai jau tikrai niekas neprisimins. “Išgaruosiu kaip oras, palaidokit mano pelenus vandenyne, išbarstykit vėjyje”. Bet vėliau nuomonę pakeitė: “Kiekvieną naudingą mano kūno lopinėlį atiduokit organų bankui”. Tai buvo jos noras, tikras, apgalvotas, rimtas. Bet iš karto pasakau – neliko įgyvendintas, savanaudiškumas skausmo akimirką nugalėjo. Ji buvo palaidota pilnam komplekte, su širdute, skranduku, smegenimis, kurios kažkam galėjo pasitarnauti persodinant jos nuostabų protą, ir keliais litrais kokybiško kraujo. Užšalusio gyslose. Sustingusio ir pajuodusio nuo aplinkos abejingumo. Bet iki tol ji buvo tokia, kokios kasdien nesutiksi. Kaip sako, paparasta, bet ne prasta.
Bet jis, jis buvo tikras gražuolis, nuodėmingai patrauklus, stiprus, prakaulaus skulptūriško veido. Jokių nutukimo požymių ar kitokų civilizacijos padarinių. Tikras gamtos vaikas, retai į rankas paimantis barzdaskutę, tačiau iš prigimties ne pernelyg plaukuotas, tad barzda krūtinės tikrai nesiekė. Jis buvo gražus ta prasme, kuria moterys suvokia vyro grožį: aukštas, proporcingų formų, torsas – it Rodeno skulptūroje, rankos – dailios it Mikelandželo nuglostytos, krūtinė – kviečianti priglausti galvą, rankos – tvirtos, bet ne kultūristo, žvilgsnis – liūdnas, slepiantis praeitį, bet rimtas, su šypsnio bliku. Plaukai – vešlūs. Sunku kažką apie juos pasakyti, kada toks jų kiekis puošia žmogaus galvą. Jų buvo daug. Ji troško kedenti savo pirštais, masažuoti jo galvą ir matyti primerktas akis. Jis stovėjo prieš ją. Atviras. Kaip ji tada norėjo pulti jam į glėbį. Banaliai, kaip Rosamundos Pilcher romane, atleisti visas kaltes, pamiršti savo paklydimus ir bendrą praeitį. Bet bendros praeities nebuvo, nes jie susitiko pirmą kartą.
- Iš kur mes pažįstami?
- Nejau nepameni?
- A, taip, tu purkštavai, kad užsiimu niekais, kad tave taip erzina tai, ką darau… Dabar prisimenu. Skaudu tada buvo. Bet žinai, kažkaip tavo kritika buvo kitokia. Sakyčiau, pamokanti, pastūmėjanti priekin.
- Rimtai? Bet man tai visai tas pats, nes išeinu. Dabar jau viskas. Atsibodai.

Ji pravirko. Kaip? Atrodo, kad isteriškai. Nimfa-moteris paprastai verkti nemoka, ji yra grynas emocijų šaltinis: jei verkia – tik isteriškai, jei pyksta – skraido ir dūžta indai, jei myli – visa širdimi, iškelia tą laimingąjį į žvaigždes, jei geidžia – atsiduoda taip, kaip žemė lietui ir absorbuoja jį savyje. Ar savimi. Bet paprašė:
- Neik.
Grojo “Ekspreso” daina “Antroji naktis”, liejosi beprasmiai žodžiai, sūpuojami vienodo ritmo:
Antroji naktis,
Drėksta tavo ...,
Į tave įeinu
Malonumą jaučiu.
Antroji naktis,
Bučiuoju tavo krūtis,
Tu mana moteris. Tu mana, ahaaa, aahaaa...

Nejučiom ėmė linksėti į taktą ir niūniuoti melodiją. Jį paėmė juokas. Ji – beveik niekas, dar vaikas, dar netikra moteris, dar tik besiformuojanti būtybė, o štai jį, mačiusį šilto ir šalto minko kaip šiltą molį. Kaip jis to nenorėjo pripažinti. Bet neneigė, kad malonu. Jos švelnūs piršteliai, ir fantazija beribė. Iš prasto molio ji nulipdo Dovydą. Iš žemės grumsto suformuoja paukštuko pavidalą, o iš nepraustaburnio vyro padaro aistros, tvirtybės ir pagarbos fontanu trykštantį žmogų. Paskui jį ragauja, it mėgstamus ledus. Mėgaujasi. Supyksta, jei kas nukrypsta nuo jos plano, bet taip džiaugiasi slapčia, kad sunku apsakyti. Ji negali pakęsti monotonijos, ir paklusnumo. Vyrus, kurie paklusdavo visoms jos užgaidoms, ji išmesdavo per bortą be gailesčio, stebėdama šūksnius: „Juk visa – dėl tavęs“. Jai nė motais. Jai, kaip liaudyje paplitę sakyti, reikėjo blogo berniuko. Padykusio, išdykusio, bet giliai širdyje gero. Geriausio. Super mergaitei – super berniukas.