Neskaidrus stiklas, lydintis kelionės metu, vienintelis mano palydovas ten, kur neegzistuoja laikas. Sakoma, kad vienintelė vieta, kur nevaržo laiko apribojimai, yra pajūris. Ten užakęs smėlio laikrodis sustojo tiksėti, skaičiuoja tik mėlynus, raudonus, žalius horizontus, kurie kaip niekas kitas verti apdovanojimo už gydomąją galią.

Štai automobilis sustojo pakelėje, ir lyg ištrūkusi iš sunkaus troškulio klumpu ant žemės ir geriu pažemės orą. Uodžiu godžiai rydama retkarčiais pakliuvusias dulkes ant mano lūpų. Bet tai ne taip svarbu, kaip gyvas oras mano plaučiuose. Jis upeliais srūva mano krūtinėn, kol širdyje pasidaro karšta. Regis, degina krūtinę aitrūs ugnies liežuviai, bet nesiliauju, tik dar platesne krūtine geriu tyro oro taurę.

Beprotis vairuotojas prišoka ir kažkokia nebesuvokiama „paukščių kalba“ ima kažką murmėti. Jis atkelia mane nuo karštos žemės ir nugabena atgal į automobilį. Sugrįžusi atgal į plieninį narvą pagalvoju: „Pagaliau, aš namie“. Dar keletas valandų su nebyliu bendrakeleiviu, ir kelionės tikslas bus pasiektas.

Nebylusis keleivis vieną po kito beria gamtos peizažus, o aš stiklinėmis akimis viską fiksuoju gailėdamasi, kad negaliu to paliesti. Staiga stiklinės akys pratrūksta ir pamėlusiais skruostais viena po kitos nesustabdomai pradeda ristis ašaros. Aš lyg užsisklendusi celėje vienuolė kartoju „Sveika, gimta žeme, malonės pilnoji.“