Vienuoliktas skyrius

Džesperas prašo atleidimo

Priėjo Džesperas namą kuriame gyveno Inesa, ir pasibeldė. Duris atidarė Inesos mama. Ir Džesperas paklausė:
- Sveiki. Ar galima pas Inesą trumpam užeiti?-paklausė Džesperas.
- Sveikas, Džesperai. Žinoma galima. Inesa savo kambaryje, tik nežinau ar ji tave įsileis, nes visą dieną jame užsidarius ir nieko neįsileidžia, net man nepasako kodėl. Gal ji tave įsileis.-pasakė Inesos mama.
- O kur jos kambarys?
- Aš tave nuvesiu. Štai atėjome. Inesa, pas tave atėjo svečių.
- Eikit visi iš čia, aš nenoriu nieko matyti.
- Inesa, juk tai Džesperas.
- Tegul jis eina namo. Aš neturiu su juo apie ką kalbėti.-pareiškė Inesa.
- Inesa aš noriu su tavimi pasikalbėti. – paprašė  Džesperas.
- Na, gerai, bet tik trumpam.
Ir Inesa atidarė duris, ji buvo apsiverkus, bet šiuo momentu neverkė.
- Užeik.
Ir ji uždarė duris.
- Inesa, aš noriu tavęs atsiprašyti už tą ką šiandien pasakiau. Aš labai atsiprašau. Aš nežinau kas man pasidarė. Tas nufilmuotas vaizdas, kurį man parodė Ramunė buvo toks įtikinantis, kad aš patikėjau. Aš visai nenorėjau tavęs įskaudinti. Aš tave labai myliu.
- Nereikia man kartoti, kad tu mane myli. Aš tai žinau. Bet tu man sudaužei širdį, pasakęs tuos žodžius. Aš negaliu tau atleisti, gal tu susirasi geresnę panelę, nes aš negaliu draugauti su tavimi, aš tavęs nebe myliu.  Aš jau nebegaliu, net su tavim kalbėtis aš negaliu, man per daug sunku atleisti žmogui, kuris mane taip įskaudino. Atleisk Džesperai, bet aš negaliu tau atleisti, tu per daug mane įskaudinai.
- Bet Inesa. Aš negaliu be tavęs gyventi, tu vienintelė mano meilė.  Aš nesupratau kas yra meilė, kol nesutikau tavęs. Inesa, aš negaliu be tavęs gyventi. Aš dėl tavęs pabėgau iš pamokų. Inesą suteik man dar vieną progą.
- Negaliu Džesperai. Dėl tavęs nebe turiu geriausių draugių Idos ir Raimondos, dėl tavęs aš jaučiuosi tokia pažeminta, tokia pažeidžiama, kokia nebuvau niekada. Aš dabar nežinau kas yra meilė. Deja, Džesperai. Mano meilė  tau dingo su tais žodžiais kuriuos pasakei. Dėl tavęs verkiau visą dieną. Bet dabar nebeverkiu, nes nusprendžiau, kad neverta lieti ašarų dėl tavęs. Tau mano gyvenime nebeliko vietos.
- Inesa, kaip aš gyvensiu be tavęs? Ką aš darysiu?
- Susirasi kitą panelę vietoj manęs, juk mokykloj yra daug panelių. Juk tu populiarus. Juk visos panelės nori būti tavo merginomis.
- Bet Inesa. Aš myliu tave. Inesa, pamėginkim iš naujo. Atsiminkim tą dieną kaip mano štabe pasibučiavome, kaip tapome šokių karaliumi ir karaliene. Inesa aš prašau tavęs. Atleisk man.
- Negaliu. Negaliu atleist. Aš negaliu. Mano vidus man neleidžia. Ir aš pati nenoriu. Juk tu man šitaip padarei. Jau geriau tada nebūčiau ėjusi į jūsų štabą ta dieną, kai mes tapome pora. Išvis geriau būčiau tada nesutikusi eit ir būčiau tau vožusi stiprų antausį. Kaip vožiau Emilijui.
- Bet Inesa...
- Jokių bet Džesperai. Eik. Eik namo. Pamiršk mane. Daryk ką nori, bet pamiršk mane. Išvisk pamiršk, kad aš egzistuoju. Pamiršk mano adresą. Pamiršk viską kas susiję su manimi.
- Inesa aš negaliu. Aš negaliu tavęs pamiršti. Aš kovosiu, kad atgaučiau tavo meilę, tavo pasitikėjimą manimi. Jei man dabar sakai sudie. Nors atsisveikinimo bučinį galiu gauti? –paklausė Džesperas.
- Aš negaliu tau to duoti.
Bet Džesperas vis tiek pabučiavo Inesą. Ji nesipriešino, nes juk tai buvo atsisveikinimo bučinys. Kai Džesperas pabučiavo Inesą, jis atsistojo ir pasakė:
- Sudie, Inesa. Nepamiršk, kad aš kovosiu, kad atgaučiau tave, nors man ir kalnus reikės nuverst.
- Sudie, Džesperai.
Ir Džesperas išėjo. Jis išėjo laukan. Pasuko ne namų link, o link štabo. Jis norėjo pabūti vienas ir pagalvoti. „kodėl Inesa tai pasielgė?-galvojo Džesperas. Kodėl ji mane atstūmė? Juk aš ją myliu. Neįmanoma suprasti mergaičių vieną akimirką jos sako, kad myli, o kitą, kad negali atleisti ar panašiai. Bet aš vis tiek kovosiu dėl Inesos, aš turiu ją susigražinti. Ji man vienintelė. Turiu su kuo nors pasikalbėti. Bus lengviau. Man dabar taip sunku, tada kaip Inesai tuos žodžius pasakiau buvo lengviau. Ką aš be jos darysiu?“–susimąstė Džesperas.
Ir tuo momentu į štabą atėjo Leonardas. Jis pamatęs Džesperą, net nustebo, kad jis toks nusiminęs. Ir paklausė:
- Kas tau yra, kad tu toks nusiminęs? –paklausė Leonardas.
- Inesa man neatleido, ji man pasakė, kad tarp mūsų viskas baigta, o tai buvo didžiulis smūgis man.
- Ji taip ir pasakė, kad tarp jūsų viskas baigta?
- Ne. Ji pasakė, kad negali man atleisti, kad ieškočiausi kitos merginos, kad ji su manimi niekada nebegalės bendrauti.
- Žinok Džesperai aš tavo vietoje būčiau neatlaikęs ir būčiau apsiverkęs. Juk Inesa yra superinė. Ji tiesiog ideali.
- Nors aš ją ant atsisveikinimo bučiavau.
- Ir ji leido? –paklausė Leonardas.
- Nė nesipriešino.
- Tai reiškia, kad tau šansų dar yra. Inesa dar vis gali būti tavo. Tu tiesiog  puikus. Aš taip nebūčiau, net sugalvojęs. –pasakė Leonardas.
- Viso drauguži, einu namo suvaidinti, kad man žiauriai galvą skauda kitaip man bus šakės.
- Viso.
„Inesa vis tiek bus mano“-eidamas namo galvojo Džesperas.
Visiškai nežinodamas, kas jo laukia rytoj...