Kai pienės žiedas saulę atkartoja
Trispalvėj plazdančios spalvos gama,
Žaviuosi Tavimi, šalie gimtoji,
Švelnia lyg šilkas Tavo žaluma!

Ne auksas, ne sidabras Tavo lobiai,
Ne žėrinčios viršūnės. – Nėr kalnų!
Pajūrio smiltis, žalias pievų drobes
Glaudi po savo mažyčiu sparnu.

Aplenkdami piliakalnius ir kopas,
Takeliai bėga kartais klupdami
Ir ežero melsvutį, mažą lopą
Prie miško ar prie kelio segdami.

Tu – apdainuota prosenelių žeme,
Jau daugelio čia gimusių kartų!
Su meile Tavo vardą tariam,
Nes laisvė iškovota čia – krauju.