Žinau, kad nereikėtų man rašyti,
Kalbėti taip ir ten, kur jau šimtai kitų
Pasakė viską, ką galėtų pasakyti
Žmogus žemelei protėvių, senolių ir tėvų.

Dažnai drovu ir trūksta žodžių išsakyt jausmams
Toms rankoms, kurios maitino, saulėn kėlė, gynė,
Vis klausė, ar pakanka duonos tavuose namuos.
Taip klausia, tu žinai, tik Motina ir ji – Tėvynė.

Šimtai garsių žmonių eiles Tėvynei rašė, poemas,
Dainas skambiausias tėvų žemei dainiai kūrė.
Prieš ąžuolus ir talentus – nematomas ir menkas aš,
Bet ir mažiausias širdyje jai meilei vietos turi.

                               ****

Mano vaikystėje nebuvo rožių nei lelijų.
Mamai visai prastų priskindavome gėlių –
Žibuoklių, ievų svyrančių, pražydusių alyvų,
Vėliau – rugiagėlių, ramunių, bijūnų kvepiančių.

Ji niekados nesakė, kad nereikia ar negražios,
Kam nešt šakas, žalias žoles laukų –
Visas pamerkdavo į vazą, stovinčią ant stalo,
O mus bučiuodavo lyg žvirblius, sustojusius ratu.

                               ****

Tėvyne Lietuva, nešu posmelį mažą,
Kaip kuklią lauko gėlę tau prie pjedestalo,
Kur jau seniai eiles lyg vainikus sudėjo žodžio milžinai –
Nėris, Maironis ir Bradūnas, tik prieš akimirką išėjęs,

Nyka-Niliūnas, Matuzevičius, Mačernis
Ir dar... ir dar – – –
Bijodamas prarast, tylom šnabždu:
Justinai Marcinkevičiau, nors tu likai.

Skaičiuojame metus, jų tūkstantis.
Graži eilė istorijos ilgoj kelionėj,
Kurioj iš šių dienų gal liks viena kita raidė...
O gal ši priesaika – kol kas trapi svajonė –
Gyvent ir dirbt tėvynei Lietuvai – garbė!



2009-03-09