Vyrai neverkia, būk kantrus -
Vaikystės metų aksioma.
Vėliau – tik tas, kas buvo kareiviu,
Bus geras vyras savo žmonai.

Vyrai iškenčia, neaimanuoja,
Ko ten kapstytis savyje!
Jeigu vaikystę susapnuoja,
Greitai pamiršta ją ryte.

Išmokę gerbti smūgį, jėgą,
Apkurst, kai verkia, kai baisu,
Pamiršt, kad kūdikiai ten miega,
Save pasmerkia būt ginklu.

Gerai, jei ši auka Tėvynei,
Jo gimtai žemei, dėl žmogaus,
Kuris dar laisvės nepažino
Ir saulėto, ramaus dangaus.

Kilnus gyvenimas didvyrio,
Pašvęsto žūti dėl kitų,
Tik Motinas... kiekvienas turi,
Visoms netekt sūnų baisu.

Likimas toks, nepasirinksi,
Kada užgimt ir kur numirt.
Klausyk! Ir vėl patrankos trinksi,
Kažką pasmerks griuvėsiais virst.

Kiekvienas mes paliekam pėdas,
Kas pievoj, rasoje, smėly,
Baltam lape jas kartais sėjam,
Atgimt vaikaičių atminty.

Tik būt blogai, jeigu už mūsų
Liktų vėžė vikšrų gili,
Dešimtmečiais ilgiausiais plūstų
Žaizda palaužtame medy.

Vyrai neverkia. Ne, tai melas.
Tada pravirksta jau kiti.
Pasaulis didelis ir geras,
Kol skausmą širdyje jauti.


2009-03-09