- Man kažkas negerai. Kažko negera.
- Ir kas gi tau yra? Čia po vakar turbūt. Laužo kaulus, plėšo vidurius?
- Nee, žinai, kaip pms būna? Na, kažkas panašaus.
- Nu tai ir bus pms.
- Nežinau. Tai kad vėluoja jau kokias dvi savaites...
- Nu blyn, taigi tu nėščia!
- Negali būti...
- Kaip negali? Taigi viskas aišku – tu nėščia. Varom, nusipirksim nėštumo testą.
- Baik tu, ką tėvams pasakysiu?

Ir nubėgo jos to testo. Ir išsityrė. Klausimai nebuvo sunkūs, ne sunkesni nei per dešimtokų lietuvių kalbos egzaminą, tad ir atsakymas buvo kaip priklauso – teigiamas. Negali būti, ar gali būti, bet keturi pakeliai meluoti turbūt nelabai gali. Ir iškilo mergaitėms klausimas, pirmapradis, archetipinis kaip pats žodis „mama“: „ir ką dabar daryti?“ Vieno žurnalo patarėja rimtais mergaičių klausimais patartų pasisakyti mamai, nes kaip ji nuspręs, taip ir bus. Juk nepilnametė. Bet jos juk ne vaikai! Prie ko čia ta mama? Aš susitvarkysiu pati. O ir mamai kažin ar labai rūpėtų. Ji kitkuo užsiėmusi, naujais klientais, nauja bonke ir dar šiek tiek užkanda. O vaiko nėštumas – aktualus kaip Condolizos Rhys pasisakymai Baltuosiuose Rūmuose.
Na, tai kas beliko mergaitei? Tartis su tokiomis pat draugėmis, kurios patirtimi pasiskųsti negali, tačiau mąstysena jų kažin kodėl rūpesčių kelia ne vienam socialiniam darbuotojui. Draugė reziumavo:
- Darykis valymą. Jis vis tiek vaiko nenorės.
- Kažin ar daro nepilnametėm?..
- Nedaro. Bet ką nors sugalvosim. Įdomu, kiek laiko. Nes ant tavęs tai visai nesimato. Nu rimtai – vieni kaulai.
Iš tiesų, valymo nepilnametėms niekas nedaro, reikia mamos sutikimo. Plius, jei nėštumas pažengęs, tai jau ne valymas, o grynų gryniausias abortas. Kaip ir savaitės kūdikis, taip ir dvylikos savaičių – nėra skirtumo – tai jau maža gyvybė. Kaip mažas daigelis, užsimezgęs derlingoje žemėje. O kaina irgi parodija – valdiškoje poliklinikoje – 89 litai... Jai tai nemažas pinigas, bet net ir šiuo atveju ne pinigai buvo esmė.
- Dinse, ką daryt? Man jau baisu. O jeigu pasakys, kad jau nebegalima nutraukti? Na, jeigu jau keli mėnesiai?
- Nu ką tu nusišneki, gi negali taip būti. Kada paskutinį kartą sirgai?
- Hm... senokai. Na man ir taip nebuvo reguliarios... Tai gal prieš du mėnesius.
- Eik tu sau. Nu bet tai kodėl nesakei anksčiau?
- Nepagalvojau...
- O su juo dar vis?..
- Nu tai jo...
- O ką dabar? Pasakysi?
- Ne, bijau. Paliks. Tikrai paliks. Kam aš jam reikalinga? Ir taip sakydavo: neduosi – paliksiu.
- Kvaiša.
- O pati kitokia!
- Bent jau susiprotėju gumą užmaut.
- Man sakė, kad jis moka. Nu, kad nereikia gumos.
- Aaa, nu matosi, kad mokėjo. Dabar abu galėsit augint vaikus. Sūpuosit abudu.
- Baik. Užsičiaupk!
Pratarė tik tiek ir apsiverkus nubėgo. Susitiks dar mergaitės, nes abi viena kitai reikalingos kaip oras. Bet dabar vienos jų mintyse uraganas, Katrina ar Anatolijus, ji nežinojo. Bet širdį draskė kaip buldozerio ratai šilkinį rūbą. Ir kiek dar laiko nutekės, kol ji apsipras, kol ims mažąją  gyvybę, užsimezgusią jos įsčiose, laikyti savo kūno dalimi, o ne priešu. Ji aišku nepatikėtų, jei dabar pasakytum: ateityje, tolimoje ateityje, tu tik į jį vieną tegalėsi atsiremti. Tik jis tave ištemps iš šito pragaro. Neužšąlančio, nesusinaikinančio pragaro.
Na, žinoma, nepatikėtų. Ji dar nebuvo nusprendusi, ar apskritai vaikelio nori. Nors nuo jos mažai priklausė, kadangi nuo mažens buvo laikoma pastumdėle.
- Ei, merga, varyk iki kiosko alaus!
Ir ji audavosi, rengdavosi, ir varydavo. O ką darysi. Jei išmes iš namų? Dabar jau kalba eina apie du. Ne tik apie ją.
Netruko sužinoti ir jis. Kaip nesužinos, kai tokią draugę turi. Kaip sako, kai turi tokių draugų, tai ir priešų nereikia. O jis užsiuto. Kratė gaidišką skiauterę, kudakavo, putojo, balbatavo kaip kalakutas, ir rodė savo vyrišką jėgą. Rodydavo ir seniau, bet be priežasties. Dabar jau buvo kryptingas taikinys energijai ir pykčiui nuleisti. Jis ją daužė, ir plūdo, ir paskui lyg bandė atsiprašyti, bet jai nespėjus atsakyti: “atleidžiu”, vėl talžė kaip bokso kriaušę. Ir už ką? Už tai, kad pats per anksti baigė? Už tai, kad nepasitarė su juo? Ar apskritai, kad jo per skystas protelis nesugebėjo pakelti minties apie vaiką, apie asmeninę savo paties mažytę kopiją? Turbūt. Bet jai nuo to nebuvo lengviau. Ji žinojo, jau jautė, kad augins vaiką viena, kad jis dings iš gyvenimo taip staigiai, kaip ir atėjęs.
Viena tik suprato, talžoma šito fantastiško “boyfriend’o”, kuriuo dar neseniai taip didžiavosi, kad ji jau su vaikeliu, kad jis ar ji jau yra jos dalis, kad ji jau yra ne viena ir jau greitai, gana greitai, vadinsis mama. Ir jos širdį, jos klykiančią iš skausmo vienišą sielą užliejo įdomus jausmas. Pilnatvė. Šiluma. Ramybė. Džiaugsmas. Ir Viltis. Dum spiro, spero.