Ant suoliuko sėdėjo eilėraščio liūdnos eilutės,
Keikė kvailį poetą, kuris jas ne taip sudėliojo.
Jos norėtų strofoj šalimais išraudotosios būti,
Bet poetas apkvaitęs ir vėl nejučiom nušnekėjo.

Net mėnulis sutriko pamatęs, kad visiškai nuogos
Dvi panokusios frazės jaunystėje išprievartautos.
O galiausiai eilutės – tik liūdnos pavakario bobos,
Kurios verkia tik tam, kad kitų mobiliuosius pakrautų.