Mes verdam, kepam, valom, skalbiam,
Čiūčiuojame vaikus – trapias gėles,
Į turgų, griebusios krepšelį talpų...
Gal atsiras, kas pavydėt galės?

O per tuos rūpesčius save pamirštam,
Juk esame gera šeimos dvasia.
Ir vieną kartą žiūrim – meilė miršta
Taip tyliai, bet skausmingai, akyse.

Pečiai gal neatlaiko vargšui vyrui,
Kada išgirsta tylų „pavargau...“?
Kas buvo kurta – plyšta ir suyra,
Sulinksta keliai: „Aš viena likau...“