Nauja diena – tai baltas lapas:
Nėra taškų – juodų pėdų.
Už lango tirpsta mano kapas.
Išvirsta akys obuolių:

Kas bus dabar? Kur spausiu pėdą?
Kada sugrįšiu į namus?
Paūbauju lyg alkana pelėda
Ir tyliai paimu batus.

Kasdien keliauju užsimerkus
Į nebūtas svečias šalis.

Nustoja okarina verkus.
Matau joje Tavas akis.

2009, sausio 11 d.