Pakvietimas tik priedanga…

Atėjo šešta valanda vakaro. Inesa jau buvo pasiruošusi, o jos mama paklausė, kur Inesa susiruošusi eiti, kad taip “pasipuošus”.
- Mama, mane toks vienas berniukas pakvietė į kavinę, o aš atsisakyti negaliu, nes kitaip jis labai supyks ir su manimi nesišnekės. Taigi aš jau turiu eiti.
- Tik grįšk ne vėliau kaip devintą. Nes kitaip daugiau niekur neišleisiu.
- Gerai, mama, nevėluosiu…
Inesai išėjus teko laukti neilgai, nes po poros minučių pasirodė Emilijus.
- Pagaliau pasirodei. Jei nebūtum pasirodęs dar kokias  penkias minutes, aš būčiau sugrįžusi namo ir daugiau su tavim gyvenime nesišnekėčiau ir niekur su tavimi neičiau.
- Gerai. Supratau. O dabar jau eikime, nes kitaip dar uždarys kavinę kol pasikalbėsime.
- Ir be to aš kvailė, kad sutikau su tavimi susitikti. Juk aš tavęs labai nemėgstu ir tu Ramunės brolio draugas.
- Aš nebe jo draugas. Jis mano priešas.
- Bet tu draugauji su Ramune. O juk Ramunė yra Deivido sesuo.
- Man nesvarbu. Juk Ramunė tik mano draugė. Inesa, o kodėl tu nesutari su  Ramune?
- Ilga istorija kurios nenoriu prisiminti. Ir be to kodėl tau taip parūpo, kodėl aš nebendrauju su Ramune? Gal tave Ramunė pasiuntė mūsų su Džesperu šnipinėti?
- Visai ne. Tik man šeip parūpo. Juk ankščiau Ramunė  man apie tave tiek daug pasakojo. Tai todėl man ir parūpo, kodėl jūs dabar nebendraujate.
- Mes nebendraujame todėl, kad Ramunė sulaužė labai didelį pažadą man. Aišku?
- Aišku. Tu Inesa, tokia miela kaip pyksti.
- Tau visai galvoj negerai. Ko tu man pataikauji? Juk aš turiu vaikiną - man antro nereikia. Ir be to, jei aš pasisakyčiau Džesperui , kad tu prie manęs  kabinėjaisi, tau būtų riesta.
- Tik negąsdink manęs su tuo savo Džesperu, nes aš nebijau jo. Ir be to aš susitikau su tavimi,nes noriu pasikalbėti. Inesa, kam tau trintis su tokiu kaip Džesperas? Kuo jis tau galėjo patikti, juk jis tikras kvailys? Ir be to juk jis tave buvo pagrobęs ir jis buvo Ramunės bernas. O manęs su Ramune nesieja niekas. Tik, kad mes draugai ir viskas. Aš net ne jos vaikinas. O Džesperas buvo. Tu galvoji, jei jis tau prižadėjo, kad su Ramune viskas baigta, taip ir bus? Jei tu patikėjai - esi kvailė. Juk jis su ja susitinka kiekvieną vakarą. Ir aš juos visą laiką matau. Inesa, Džesperas tave apgaudinėja.
- I tu manai, kad aš patikėsiu tuo tavo melu? Juk aš kiekvieną vakarą susitinku su Džesperu ir  be to jis visą laiką būna su manimi. Ir man jau atsibodo, kad Ramunė man visą laiką bando sutrugdyti būti su Džesperu. Gali jai pasakyti, kad nepavyks. Aš nepatikėsiu jos melu. Sudie Emilijau. Gali daugiau neprašyt, kad su tavim kur nors eičiau, nes neisiu…Sudie…
- Inesa, palauk.
Ir Inesa nubėgo. Nors ir Emilijus ją šaukė, ji neatsiliepė, nes pyko, kad jis norėjo ją įkalbinti palikti Džesperą, jos vaikiną, kuris jai prisipažino meilę, su kuriuo ji ėjo į šokius. Kuris ją myli. Bet Inesa nepatikėjo nė vienu jo žodžiu. Juk jis yra Ramunės pakalikas ir jos bendrininkas, nors Inesa to nežinojo.
Inesa parėjo namo ir nuėjo į savo kambarį pagalvoti, kas įvyko kai ji buvo su Emilijumi. Ji  negalėjo patikėti, kad Emilijus toks kvailas, o juk Inesai jis ankščiau patiko. Ji liūdėjo ir nenorėjo su niekuo kalbėtis. Bet viskiek išdrįso paskambinti Raimondai.
- Labas Raimonda. Ar turi laiko?
- Žinoma turiu, juk geriausiai draugei visada laiko yra. Kas atsitiko? Kodėl tavo balsas toks liūdnas? Kaip vakarienė?
- Aš tau kaip tik dėl tos vakarienės skambinu.
- Tas bjaurybė tau ką nors padarė?
- Ne… Panašiai. Žinai ką  jis man pasakė? Ogi man tiek primelavo apie Džesperą, kad aš stovėjau ten žadą praradus. Jis man sakė, kad Džesperas susitikinėja su Ramune, bet juk visa mokykla žino, kad Džesperas palikęs ją.
- Emilijus  melagis. Tokius tik nugalabyt reikia. Ką dar jis tau melavo? – paklausė Raimonda.
- Atseit jis kiekvieną vakarą mato, kaip Džesperas susitikinėja su Ramune. O juk jis visus vakarus praleižia su manimi. Tu gali tuo patikėti? - dar labiau nuliūdo Inesa.
- Na čia tai bent. Jau maniau, kad už mano seserį Vaivą didesnio melagio nebus. Ji vieną kartą taip mane įtikino, kad mano žiurkėnas pastipo, jok net turėjau jo ieškoti po visus namus, bet neradau ir tada grįžau į savo kambarį, ji man tik tada pasakė, kad man pamelavo ir kad tėtis išvežė jį pas veterinarą, nes jis apsinuodijo nuo džiovintų slyvų.
- Tikra melagė. Bet aš aišku nė vienu Emilijaus žodžiu nepatikėjau, - pasakė Inesa.
- Tai kodėl verkei?- paklausė Raimonda.
- Aš verkiau todėl, kad man buvo taip liūdna, kad Emilijus man taip pamelavo. Kaip jis galėjo.
- Ir tu verki dėl tokio kvailio? Aš dėl jo neišliečiau nė vienos ašaros, nors ir būtų jo laidotuvės.
- Aš taip pat. Bet man buvo susikaupę tiek daug jausmų, tai ir nesusilaikiau.
- Suprantu tave.
- Tik tu Raimonda niekam apie tai nepasakok, juk ką aš tau pasakiau,  tai yra mūsų paslaptis. Ji turi likti tik tarp mudviejų. Berniukai negali apie tai sužinoti, o ypač Džesperas, juk jis tada labai supyktų, o tada visa jo šutvė prikultų Emilijų, - paprašė Inesa.
- Bet juk tai būtinai turi sužinoti Džesperas. Juk jis tada galėtų apgintų savo garbę.
- Raimonda, šitų dalykų nežino niekas išskyrus mane, Eimilijų ir tave. Supratai? Niekam nė žodelio? Prižadi?
- Prižadu.
- Aš pasitikiu tavimi. Viso.
- Iki rytojaus Raimonda.
- Iki rytojaus Inesa.