tu galėtum rašyt apie meilę skaidrias epopėjas
jei grąžintų tau vakarą ramų be vizijų naktį
jeigu tai ką turėjai nuo seno tik sau pasidėjus
neišnyktų nuo žodžio o kilsteltų svylančią dagtį

tu stovėjai ramiai kada mylimas akmeniu tvojo
kraujo pėdsaką plovei nuo kieto žudiko pakaušio
tenorėjai kad meilę uždegtų prie šąlančių kojų
o nukrito tik šaudantys žodžiai iš pykčio įkaušę

palikai su eilėraščiu rankoj – galėjai rašyt epopėjas
apie meilę ir grožį bei žalią gyvenimą kaime
o dabar tik slepiesi kai nori išglostyti vėjas
ir ledu pavirsti kai ugnis suliepsnoja savaime