Jis buvo tik žmogus. Taip sakė jam kaimynai. Gyvenimas kartus, sunkus – burbendavo laiptinėj.

Praikaitu drėgnais pirštais jis prisiglaudęs prie stiklo pūsdavo karštą oro srovę.
Iš karštos savo širdies.

Pirštu rašydavo: Brangi, mieloji mano Princese. Aš vis dar čia. Aš tave šiandien dar labiau myliu. Čia tau...

Ir tada jis nupiešdavo gėlę. Ant to stiklo, liečiamo jo sudrėkusiais pirštais, ji vis būdavo kitokia, vis kitos spalvos.

Jis niekada nekalbėjo. Buvo labai drovus. Princesė labai dažnai praeidavo pro šalį, nepastebėdama, užrašų, gėlių...spindulių.

Jis buvo tik žmogus. Taip sakė jam kaimynai. Burbėdavo, kad tik dievai su jais nešneka, o Jis turįs šnekėt. Gana apsimetinėt. Geriau skaityt išmoktų ir jiems pusakliams ką reik paskaitytų.

Bet Jis negalėjo šnekėt. Buvo per daug drovus. Per daug drovus buvo.

Niekada niekas jo nesuprato. O Jis ir nenorėjo, kad suprastų. Vaikščiodamas su savo stikliniu nameliu ant pečių, Jis rašydavo. Visada rašydavo.

Žmonės, kuriuos sutikdavo, atsitrenkdavo į jo stiklinį namelį, keiksnodavo:
- Atsargiau, vėpla, užsiklijuok lipdukų. Nesveikas...

Žmonėm nepatiko jo kitoniškumas. O jo liauni pečiai vis kentėjo nuo išsišokėlių, kurie užšokdavo ant jo namelio, kurie jį stumdė.

Jam nepatiko žmonės. Bet jis mylėjo Princesę.

Princesės namelis buvo dar storesnio stiklo sienom. Jinai niekada nepūsdavo karšto oro ir nerašydavo. Jos širdis buvo atvėsus... Vaikščiodavo, kur žmonės turi vaikščioti, bet niekada nešnekėjo. Ir niekad nesuprast buvo. Ar drovi. Ar kvaila. Ar pasipūtus. Ar gyva...

Jis ją mylėjo. Tylią. Kitokią. Nežmogišką.


Laukite tęsinio