Rudeninė ūkana užklojo laukus ir miškus. Darželiuose žydi paskutinės rudens gėlės. Klevai pasipuošė auksiniais lapais. Ruduo…
    Viskas pasikeitė, tik ne aš. Kaip ir pernai, kaip ir ankščiau, esu ruda klasės lenta. Tiesa, vakar ant manęs mokytoja užrašė labai gražų sakinį. Tai buvo sveikinimas jos mokinukams ir jų tėveliams. Klasėje buvo daug rimtai nusiteikusių vaikučių. Juk jie jau dideli. Jie – pirmokai.
    Ant palangės pilnos vazos žydinčių gėlių. Dar tebesijaučia vakarykštė šventė. Aš laukiu, kada į klasę ateis mokytoja. Man smalsu, kaip ji ieškos rakto. Laukiu nesulaukiu, nes mačiau, kaip vakar į savo užrašų knygelę užsirašė, kad reikia rasti raktą. Įdomu, kada ji jį pametė ir kodėl jo neieškojo vakar. Koks tas raktas?
    Staiga klasės tylą nutraukia trakštelėjimas. Kažkas rakina duris. Atsiveria durys ir į klasę įeina mokytoja. Jei duris atrakino, vadinasi turi raktą.
    Ji atsiverčia užrašų knygelę ir kažką skaito. Paskaitė vakarykščius užrašus, pavartė naujus vadovėlius ir tyliai atsiduso. Atodūsis buvo graudus.
     Aš manau, ji rakto nerado ir jo dabar ims ieškoti. Tai kur ji jį pametė?
     Mokytojos susimąstymą nutraukė vaikų klegesys. Į klasę nedrąsiai rinkosi pirmokėliai. O kokie jie šaunūs! Mokytoja su visais sveikinosi, visus kalbino.
     Nuskambėjo skambutis ir prasidėjo pirmoji pamoka. Tai pamoka susipažinimui. Mokytoja stengėsi įsiminti vaikų vardus ir ką jie mėgsta. Juk ji nuo šiol bus tarsi naujoji jų mama. Aš jaučiau, kad klasėje tvyro gerumo dvasia. Man taip gera buvo, kad iš malonumo net užsnūdau. Staiga mane pažadino šūktelėjimas.
– Mama!
    Mama mergaitė pavadino mokytoją. Mokytoja nusišypsojo ir paėmė storai rašantį rašiklį. Ji atsivertė užrašų knygelę ir užbraukė sakinį „RASTI RAKTĄ“. Man buvo įdomu, kada ji rado tą raktą. Aš pamaniau, kad raktą atnešė kuris nors iš vaikų. Tai kur tas raktas? Ant mokytojos stalo rakto nebuvo. Nemačiau jo ir ant palangės. Todėl pamaniau, kad mokytoja jį įsidėjo į rankinę.
      Taip man bemąstant baigėsi pamokos. Mokytoja, palydėjusi vaikus iki koridoriaus galo, grįžo prie savo stalo. Ji atsisėdo ir šypsojosi. Šypsodamasi ji ėmė tyliai šnabždėti:
– Radau, radau!
Tik tada aš supratau, kad ne durų rakto ieškojo mokytoja. Ji ieškojo rakto į pirmokėlių širdis. Tik tada, kai mokinukas pajaučia, kad jo mokytoja jam tarsi mama ir gali atverti jai širdį, raktas tikrai rastas. Raktas į širdį pats nuostabiausias pasaulyje raktas.