Jei manęs paklaustų „kur gimei?”, aš atsakyčiau: „Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijoje“. Taip. Čia subrendo tas protas, kuriuo dabar švaistausi į visas šalis, kol išsemsiu iki dugno. Tada atgimsiu iš naujo ir taškysiu dar energingiau.

Ne reklama čia, anei agitacija. Tiesiog taip myliu savo mokyklą, kad net spaudžia širdį. „Ir pjauna širdį tarsi tolumos, lig gyvuonies, lig pašaknų...“

Čia ir meilė literatūrai ir poezijai gimė, ir užslėpti jaunatviniai maištai, ir visos laimingiausios dienos. Atmieštos liūdesio ekstraktu. Meilės ten nebuvo, tos eroso pakurstytos, bet draugystė, kurią ten įžiebė likimas, tęsiasi iki šiol. Ir tęsiasi sėkmingai, jautriai, pagardinant prisiminimų prieskoniais. Juokas. Isteriškas, tyras, piktas, nevaldomas ir vaikiškas. Taip, kaip ir subrendęs ir patyręs. Erotiškas, energingas.

Mintys, tokios, kurios dabar pildosi. Rašytojai, sėdėję su manimi viename suole, kurie dabar kas rytą pasakoja savo istorijas iš praeities. O aš klausau... klausau... Kartais net užrašau, bet dažniausiai ne... Nes yra medicininis terminas tokiems pašnekesiams įvardinti. O to nesiekiu, dar noriu pasimėgauti blaivybės spinduliais, nes jaučiu, kad jau ilgai jos nebepakelsiu. Kaip ta nimfa, besisvaiginanti gyvenimu, imu norėti pereiti „ant“ kažko stipresnio... Jei ryte paklausiu „Na Vincai, pasakyk, kas buvo ta Nepažįstamoji su vualiu bažnyčioje?“, jis man tik nusišypso. Ką tai reiškia? Ar aš dar per maža? Ar dar protelis per skystas? O jei Nėries prašau patarti, ar parsiduoti už dvidešimt su, ji ne tai, kad neatsako, bet dar ir nusijuokia balsu. Visi jie supranta ir tiki, ir laukia. Kol žmonės atsivers nors kartą jų puslapius kitaip… Nors kartą pamirš žodžius „strofa, ritmas, jambinis pentametras ar įžambinis durnametras”… Tereikia perskaityti širdimi.

Šįryt, pavyzdžiui, mąsčiau apie Radauską. Nors jis to ir nenusipelnė. Bet ir nekalba su manimi turbūt dėl to. Juk kaip aš jį išvadinau! Sausuolis, technikas ir formos vergas. Bet jis to neneigia. Juk sunku parašyti pasąmonės srautu paremtą eilėraštį, kai nuo ryto iki vakaro dirbi fabrike... Jis savo darbą atlikdavo techniškai tobulai, tad ir į poeziją tai įkeldavo, tą tobulumą. O Antanas Škėma nesistengė. Jis, matosi, visa širdimi nekentė skaitytojo, jei „Baltoje drobulėje“ mėtė ir vėtė mus iš vienos vietos į kitą, neleisdamas net priartėti prie tikrojo Jo. Nes Škėma tikrai įkūnijo tą stereotipą, jog kūryba – tai intymi sąjunga, kada niekas tavęs nestebi, o tu atsiduoti taip, kaip gamta įkvėpė. Nesižvalgai per petį klausdamas: ar pataikiau į ritmą? Ar technika pakankamai gera, ar poza originali? Taip, jį suprantu geriau nei Henriką Radauską. Kas žino jų tikrąsias mintis? Niekas dar su mirusiu nepakalbėjo dorai... Bet širdis sako, kad vieno iš jų intymusis gyvenimas nebuvo nusisekęs.

O moterys... O Lietuvos kūrėjos... Kokias kryžiaus kančias jos perėjo, kol įrodė savo teisę kurti apskritai. Geriau einu nusipirksiu žurnalą „Pulkim ant kelių“ (ir kam šovė į galvą taip jį pavadinti) ir susisukusi iš jo tūtelę pažvelgsiu į tolį. Gal pamatysiu gražų peizažą. O gal prie kito vamzdelio galo prisispaudusią Tavo akį.