Į pasaulį atėjo aukštas žmogus. Gal ne tiek pats didelis, kiek kartkartėmis aukštai jo galva pakibdavo. Atžingsniavo jis tada užtikrintai. Pažvelgė. Ir išvydo. Namų stogus, medžio šakas ir visa tai nutvieskiančią saulę...
Visų pirma jo žvilgsnį pagavo saulė. Ji kabėjo viršum visko, buvo tiesiog milžiniška ir dar pati šviesiausia. Nieko šiltesnio ar galingesnio nė negalėjai tikėtis!
Taip žmogus parašė Saulei dainą. Užtraukdavo ją kasryt. Šypsena veide ėmė šviesti panašiai kaip pati saulė danguje. Tačiau kartą žmogus pamiršo dainelę sugiedoti. Ir... nieko. Saulė švietė kaip švietusi. Kitąkart žmogelis dainos nesudainavo tyčia. Saulė vis tiek tvieskė. Po kiek laiko jis pradėjo vėl dainuoti. Tačiau vos po dienos kitos saulė pasislėpė už debesų. Žmogus sunerimo. Kol galiausiai pastebėjo – dainuok nedainavęs, saulė švies taip, kaip tik jai vienai patinka.
Patraukė žmogus kitu keliuku. Stogais. Po kuriais gyveno žmonių knibždėlynai. Jis beldėsi pas juos. Ir šie išlindo. Kas pro langus. Kas pro duris. Žmogus vis siūlė eiti drauge. Bet taip ir neatsirado nė vieno, kuris galėtų eiti „dviese“, o ne „kartu su“.
Tada žmogus patraukė link medžio. Pastarojo šakos buvo nuogos. Tačiau atkaklusis sulaukė pavasario. Sužaliavo šakos, užsimezgė žiedai. O vasarai atėjus, užderėjo ir vaisiai. Pilvas buvo sotus, akys spindėjo džiaugsmu. Ir tik kai ruduo vis smarkiau įsisiautėjo, žmogus paėmė į rankas kirvį...