Sumirga liemenys beržų,
Sutemę eglės pasilieka
Su savo ilgesiu gražiu --
Laputė vis į tolius pliekia,

Nagus suleidus į gaidelį,
Per kalnus neša ir miškus,
O jis vis rėkia kiek tik gali --
Pagalbos šaukias, nes pražus:

Mane išgelbėk, katinėli,
Aš jau kentėti negaliu --
Savo krauju aplaisčiau smėlį,
Gėles ir smilgas pakelių!

Bet katinėlis nebegirdi --
Nuklydęs tolyje labai,
Tik nuojauta bloga per širdį
Kaskart vis perbėga: Likai

Gaideli mano skiauterėtas,
Tu vienas. Ne naktis gili,
Bet lapės snapės apkerėtas,
Oloj gal surištas guli...

Todėl anksčiau namo pardūmęs,
Pamatęs langą atdarytą,
Po pirkią vaikščioja kaip dūmas,
Supratęs – lapė čia darbavos rytą.

Paskui kažkiek atsitokėjęs,
Jis ima kankleles, maišelį
Ir pasileidžia bėgt lyg vėjas,
Nes jo gaidelis žūti gali.