Į mane vėl dangus atsigręš
Vėlų vakarą spindintį, šiltą,
Tiktai medžiai žalumą neš,
Kad galėtų paukščiai pakilti

Nuo viršūnių aukštų lig dangaus
Ir tamsuojančiam toly ištirpti...
Niekas niekad jų nesugaus,
ir tas jausmas ramina širdį.

Braido ievos padūkę laukuos,
Baltos skraistės prietemoj žiba,
Žilutėlės obels plaukuos
Tarsi ašaros perlai pakibę.

Taip ir noris prie jų prisiglaust
Ir sugert į save svaigią jėgą,
Ir kartu su tom ievom pasiaust,
Pažiūrėt, kaip žolė užmiega,

Prisiglaudus prie žemės širdies,
Ir kaip čiulba vienišas paukštis.
Kokia laimė regėt ir girdėt,
Kaip iš lėto pradeda aušti...