Pasaulio, kuriame nesi,
Tau suprasti nereikia.
Nereikia ir keisti, nei keikti, nei smerkt.
Jisai kaip Itakė – tau davė kelionę,
Kurios nepradėjęs nusprendei užbaigt.
Nei Dzeuso, nei moirų klausyt nenorėjai,
Negąsdino anei medūzų kerai,
Jaunutės sirenos tavęs neviliojo,
Pas Letą užsigeidei nepagrįstai.
Panorai paglostyti Cerberio kuprą,
Jo kraujo akyse paskęst.
Ir kęsti tą kančią, didesnę nei žemėj,
Vien tam, kad pasaulį pakeist...

O pasaulis tik juokiasi.
Kreta burbulo skruostai.
Išsiveržia Etna ir Teidė,
Kol jis nusiramina.
Kol praregi aklas –
Pasaulis kankinas.