- - - - - - - - - laikas
         be skiriamųjų
         ženklų,

abejingai – ir šitiek! –
         tave ištylėjęs,

staiga dėmesingai
         prasiveria - - - -

- - - - ir sužiūra
         tavin klausiamai
         garbūs ponai:
    
         analitikai,
         vertintojai
         ir teisėjai;

ar turėsi drąsos
         pasakyti jiems
         savo
         nieko nesakantį vardą?

. . . o už nugaros
         kuždasi / šnypščia
         beraščiai, pikti
         egzorcistai
         ir inkvizitoriai,

         kol nusprendžia:

– Esi apsėstas poezijos!

Ir jie pila išlydytą
         kritikos žodžių
         šviną
         į tavo ausis,

         kapoja mintis,

         rauna žodžius
         su šaknimis,

kol išvaro
         iš tavo kūno
         paskutinį eilėraštį - - -

- - - - - - - - ir lieka
         tokia tuštuma - - - - -
         - - - tokia tuštuma - -
         - - - - - tokia tuštuma
         po širdim - - - - - - - -