Ji prostitutė. Iš kokios kalbos kildinamas šis žodis? Panašu į italų prosciuto (vert. kumpis), bet mažai tikėtina. Turbūt ir ne iš graikų. O kodėl negalėjo būti nimfa? Ne nimfomanė ar nimfetė, tiesiog nimfa. Gal dėl tų stoties žibučių, kurios teršia gaivų nimfos įvaizdį? Ir pačios save. Jos galėtų vadintis nebent nimfų šešėliais. Arbą šešėlių šešėliais. Bet nimfa... Ji savyje neša visą vyrų giminės nuodėmių svorį ir neišpildytas moterų svajas. Kūniškų geismų protrūkius. Ji turi tai, ko reikia vyrui. Bet vien su tuo toli nenueisi.

Ta, kurią pažinojau, turėjo dar ir dukrą.

Jai reikia pinigų. „O ką dirba tavo mamytė?“ Ji padavėja, o gal šokėja. Gal gidė? Taip, ji gidė po aistrų šalį. Bet toji taip giliai nekapstė. Vieno vakarėlio metu nesidrovėjo disc jockey‘ui atlikti pagerintą servisą už cd grotuvo širmos. Jis išsidavė, kad ne vienas ten. Ir muzika klube tapo padrika kaip laumės klyksmai naktį. Ji tai moka. Kaip buhalterė skaičiuoti, kaip sukčius meluoti, kaip Erato saldžiai suokti. Ji žino triukų. Ir fiziologiją puikiai išmano. Nors nesimokė ir tuo nesidomėjo. Gyvenimo muštrą perėjo ir išmoko. Atlieka tai su polėkiu, nes ji viena iš tų, kurios šiokį tokį malonumą išpešti sugeba net kariamos. Žiauru, bet jos oda kaip aligatoriaus. Kaip Nemirtingojo Kaščėjaus galia jos jausmai slypi po dešimt užraktų. Ji pajaučia tą prigimtinį klyksmą ir geismą, kai įpusėja darbą. Tiek laiko reikia tam, kad nustumtų visuomenės primestas taisykles į šalį. Ji jas nustumia toms, kurioms nemielas gyvenimas, kurioms šlykštus seksas, kurios gėdijasi pačios savęs, kurioms tas pats, tad gali paimti ir TOKIŲ merginų gėdos dozę.

Ji negeria. Ji apsvaigus nuo gyvenimo. Nėra stipresnio narkotiko, „ant“ kurio galėtų pereiti, tad vartoja jį – gyvenimą – padidintomis dozėmis. Renkasi. O kada aptingsta, ima tai, kas po ranka. Po to išspjauna kaip žuvies ašaką. Ir degustuoja toliau. To ir ano. Kol atsibosta. Tada nimfa miršta. Ji „super detka“ Super snova. Jai nuobodulys toks pat žudikas kaip jums kasdieniai kaifo vakarai.

Jai reikia daug, nes mažos dozės nepatenkina. Ir vyrai. Jie jai nėra antraplanė detalė, jai jų reikia kaip ir jiems jos. Skirtumas tik tas, kad ji – ta pati, o jie – vis kiti. Paklausit, ar nors vieną atsimena? O kaipgi! Daug jų pamena. Kartais vos nepraranda budrumo ir beveik įsimyli. Juk Tikros meilės aplink tiek nedaug. O ji tokia viena. Kiekvienas žodis, panašus į tiesą, jai suvirpina paširdžius. Nes princu ant balto žirgo vis dar tiki. Tiki ir gražia ateitim. Beveik taip, kaip tikėjo prieš penkiolika metų. Gaila, nesustabdė niekas jos tada, kai klaidos buvo pirmapradės ir naivios. Dabar jau mesta ne korta, o ištisos kaladės pažertos guli ir laukia, kol kas ištrauks tą laimingąją kortą.