Ir mergaitės, ir berniukai
Turi daug dantų – namukų.
Dviem eilėm tvirtai jie stovi,
O matyt, kai išsižioji!

Ir aukštai, ir žemai
Šviečia, šypsosi namai.
Prieky – kandžiai, iltinukai,
Šonuos – kapliai, krūminukai.

Tie nameliai be stogų,
Be durelių ir langų,
Ir be kamino išvis,
Vietoj pamatų – šaknis.

Ten krosnelės nekūrena,
Nors namelyje gyvena
Rūpestingas, geras sargas.
Tik jo vardas keistas – nervas.

Jei mikrobas koks išdrįsta
Lįst į namą neprašytas,
Nervas šaukia: – Netingėkit,  
Namą gelbėti skubėkit!

Ir taip šaukia, taip skardena,
Kad žanduką visą gelia.
Žaist, miegoti noras dingsta,
Kartais skruostas net sutinsta.

Be dantukų daktarų
Apsieit tada sunku.
Jie namuko kiaurą šoną
Sutaisyti dailiai moka.

Kai namelis sandarus,
Sargas Nervas vėl ramus.
Vėl gali triukšmauti, siausti,
Net ir ropę kietą graužti.

Raginkim visus vaikus
Saugot savo dantukus:
Šepetėliu išvalykit
Ir saldainių nekramtykit!