Aš turiu kąsnį duonos ant stalo.
Prisivilko aplinkui pelių...
Jų murmėjimai tyliai krizena –
Ir vis supa ratu; šnara
Pirštai basi ant grindų...

Šitiek triukšmo suvarpo iš karto –
Pasendina miltlige grūdą,
Nebežydi petunijų salvės;
Dykroj nuotrauka Tavo
Išsilieja ant sniego pagalvių...

Ji vis dyla – raukšlėmis
Glamžo popierių, lanksto
Parodai tuzinus nuokrypių
Nesvarbu tiesiąja ar šalikelėm
Gale ta pati moteris

Amžina ir šalta,
Įsigerianti...
Ištroškusi ašarų.
Tavo rankomis mano duoną
Trupina. O aš vis labiau

Tavęs... Alkanas.