Per girią vasara išraudus
Jau brenda žemuogių rasa--
Prisiminimai tirpsta graudūs
Gaidelio širdyje, šviesia

Virš kiemo savojo padange
Jis džiaugiasi su vėjeliu--
O pomiškių raistai jau spengia
Bauginančia tyla. - Galiu

Nuklysti aš toli rytoj
Medžiodamas, gaideli, tik
Budrus būk - lapė vėl bus tuoj--
Duris užsklendęs pasilik

Trobelėje ir negalvoki,
Kad kitokia jau lapė ryt,
Nors po langais šiais kitą šokį
Ji tryptų, bet tave praryt

Melagė ta tik ir tetrokšta--
Gaidiena jai kasnakt sapnuojas,
Kartot bandys ji seną pokštą--
Surišti tau sparnus ir kojas !

Toli nuklydęs nesuspėsiu
Tave išgelbėt, mažutėli…
Po musmirės žalsvu pavėsiu
Laputė tupi, truputėlį

Ausis pajudina vos vos
Ir klausos, kas ten pirkioj dedas,
Galvodama be paliovos--
Žiemą aplinkui olą ledas,

Nėra langų... namely - gera--
Trobelėj šioj gyvent jai dera,
Gaidelį tik apgaus, suris,
O jau paskui išlauš duris,

Vilkų pakvietus visą gaują
Tą katinėlį išvarys--
Ir štai laiminga karaliauja--
Už lango bąla lapkritis,

O ji čia su vilkais puotauja,
Ėriukais minta naktimis,
Linksma jų geria šiltą kraują
Iki aušra rytuos nušvis.