Į krantą du dievai išėjo
Į krantą du dievai išėjo,
Ir smėlis glaudėsi laimingas jiems prie kojų,
Nurimo vėjas, o dangus švytėjo,
Į krantą du dievai išėjo.
Virpėjo medžių lapai laukimu,
Kas bus dabar, kas žemėje čia bus –
Gal saulė ges, gal lis žvaigždžių lietus?
Pakrantėje, prie ežero, sustoję,
žvelgė jie abu.
Jisai per liemenį ją švelniai apkabino,
O ji prie jo lyg nendrė kad palinko.
Ir žalios šakos suposi aplinkui,
Už pūką debesų minkštesnė laukė jų žolė.
Šypsojosi dievai laimingi.
Alsavo vasara jiems žemė sukurta,
Paties gražiausiojo stebuklo meilės užburta,
Ir laikas bėgantis, akimirkai ir tas sustingo.
Į krantą du dievai išėjo,
Ir daužės nerimu širdis,
Ir plaukė ežeru vilnis,
Ir nieks nežino,
kuris kurį labiau mylėjo.
Į žemę meilė dieviška atėjo.