Kai man buva pinki miatai, mana moma iš kleboną gaspadynias, sužinoja, kad Parapijas namuos vianuolas atidara vaikų daržialį, miestą ponų vaikam. Mana moma nebuva ponia, gyviana kaimi, alia gyvena ne biadnai. Ana tuoža sumislija, kad tan daržialin raikia palaist savą mergiotį ir pradėja mana tėtiai, nu sava vyrui, sukt galvų su tuo daržialiu.
- Jonai, nu, laiskim mergiotį daržialin, ana ti potiarių bus išmakinta, deklamacijų visakių, gražaus apsiajimą, – nedavia žmogui pakajaus.
- Nustok zaunijus. Nusbodai tu su šitais sava potiariais. Niaugi tu pati negali mergiotias potiarių pamokynt, - sakydava tėtia, katram buva iškada ir čėsą mergiotias vežiojimui ir desėtką litų un mėniasią, vianuoliam sumakėt.
Alia viršų pajamia moma ir nuviažus tan daržialin pridavia manį vianuolai Pranciškai. Buva ti ir kita vianuola Beniadikta, alia ana nei potiarių, nei deklamacijų mūs nemokia tik virdava arbotų ir šluodava padlagų. Manį tan daržialin viažiojunt ataja ir Švintas Kalėdas. Vianuolas sukviatia miestą ponus su savą paniom padabot vaikų tijatrą. Vianuola Pranciška išmokia vaikus visakių deklamacijų. Manį išmokia apia Beatliejų, Juozapų su Mariju, Jiazusėlį ir karalius, katrie Jiazusėliui ataniašia auksą, miras ir kadilas. Nars mįslijau, kad geriau būtų Jazusėliui cukierkų atniaši. Kaip šiundiai atamianu, vianuola Pranciška užuviadia mani un scienas, pastatia, vianuola Benedikta atatraukia zanavieskų ir palika. Kai padabojau žemyn ir patėmijau tiek svetimą svietą, a priekij kliabonų su abiem vikarais, tiaip persgundau, kad niat amų atajamia. Alia užsimerkiau ir savą deklamacijų, možna sakyt, rėkti išrėkus išlakiau iš scienas ir inkritau tiesiai vianuolas Pranciškas padurkuos. A žmonias pradėja tiaip plot, kad niat lungai sudriabėja. Vianuola Pranciška susijamia už galvas ir pasakia:
- Čia tau ploja ir vėl un scienas vobija, tik nesumisliju kakių čia kitų deklamacijų tau pasakius.
- Kam kitų? Aš tų pačių.
Ir nepaspėjus vianuoliai aniai žodžią pasakyt, užulakiau un scienas ir tų pačių deklamacijų da rozų, rėkti išriakiau. Dabar žmonias jau ne tik ploja alia ir balsu kvatojas. Ne atamianu ar juokias vianuolas Pranciška su Beniadiktu, alia jau patumsy, važiuojant nama mana moma kokiuos tris rozus, atsidūsa ir pasakia:
- Aik tu piaklan su savą šitam deklamacijam.
A tėtia nuskvatoja ir pasakia:
- A man pasdaboja tava deklamacijas, ba žmonias nars juoką turėja.
Jakai jakais, a na ta roza mana gyvenimas paciakavėja. Ba vianuola Pranciška išmakindava mani deklamacijų, a vianuola Benedikta, kumpanijan pajėmus daržialią berniokų Braniukų Vaškialį, viasdava mus miestą ponų su švintiam ir varduviam sveikint. Būdava nuviainam pas kakį ponų, vianuola Beniadikta pabarbiana. Ponia atadara duris, insviada mus vidun, ataviada ponų, aš pasakau deklamacijų, ponas padiakavoja, vianuolai duoda kitų rozų pinkius, a kitų dabok ir diašimt litų, a mum su Braniuku pripila pilnas riaškučias  cukierkų. Šitas saldus gyvianimas užtruka gal kokiuos du metus. Pasibaigia tadu kadu numiria mus kleboną Untaną Asminavičiaus brolis Jazapokas. Vianuola Pranciška manį išmakina takias navatnas deklamacijas iš katras atamianu tik vienų žodį „užjautimas“. Nuviajam visi trys kliabanijan, Kliaboną gaspadinia Tapilia inslaidia vidun ir nuviadia un kliabonu. Aš žiopt, žiopt ir supratau, kad iš tas navatnas deklamacijas neatamianu aniai vieną žodžią. Stovim visi krūvoj: aš raudona, kaip vyšnia, vianuola Pranciška mėlyna, kaip slyva, Braniukas Vaškialis baltas, kaip drobia, tik kliabonas nepersmainys. Iš sarmatas pradėjau raudot. Kliabonas padaboja, šyptialaja, paglostia manį, pabučiava ir pasakia:
- Neraudok, vaikiala, baika. Aš gi nia mažas vaikas ir suprantu kų tu  narėjai man pasakyt. Tu gi narėjai pasakyt, kad tau, vianuolam ir daržialią vaikam iškada manį, kad maną braliukas numiria.
Neatamianu niai kaip iš kliabanijas išiajam, neatamianu  ar vianuola Pranciška manį baria, ar pasakia momai apia mana sarmatų. Tik gerai žinau, kad tų rozų Utianas kliabanijaj pasibaigia mana visą gyvenimą tijatrai.