Mama,

Tada, kai buvau šventoji mergelė, apsisiautusi rožiniai balta prijuoste,
          nuoga ir apsirengusi – aš rėžiau gyvenimą
Rėžtuku, kuris vadinosi „meilė“.

Aš buvau Tu
Ir tavo sapnuota jaunystė.
Pabusdavau kartu su Venera,
kuri leistis nedrįso,
bijodama sudaužyti manojo lango stiklą.

Bet. Mama, aš tebesu tu.
Myliu, dainuoju ir keikiuosi naktį,
Kai niekas negirdi, o kitas niekas veidrodyje tyliai atspindi tave.

Keikiu save, kodėl neatidarau spintos pamirštoje pašiūrėje
Ir kodėl tą suknelę juodėsiu glamžau...


Tik noriu, kad išgirstum
mano nevykusią pasaką,
kurioje nebebūsiu princesė.
Nesidėsiu karūnos tik tam, kad valdyčiau,
Nes Ponas sutvėrė mane išklausyti. Ne rėkti!
Ir suknią man numezgė iš Florencijos siūlų,
kad viešpataučiau kultūrai, ne grožiui.
Kad išspjaučiau estetiką ir suprasčiau.
O mama, kokia aš maža ir banali
Sapnuodama pasakas,
Kuriose maivosi veidrodis.
Jis – tik stiklas, o aš tik – žmogus.
Be veneros, be prijuostės, be spintos pašiūrėje...
Tik. Tik. Tik.