Vargšelis rėkia išsigandęs--
Ta lapė snapė mane neša !
Per visą mišką sklando gandas,
Kad plunksnas jau gaideliui peša.

Išgirdęs katinėlis puola
Laputę vyt - melagę baisią,
Dar neįlindusią į uolą,
Pagavo. Šaukia - Kokią teisę

Turi tu skriausti draugą mano !!!
Ir rykšte jai per kailį žeria--
Gaidelis lyg po uragano,
Glėby jam katinėlio gera,

Bet drebulys dar šaltas krečia
Ir baisiai skauda visą kūną--
Pats įsileido tokį svečią
Trobelėn savo lyg perkūną.

Ech tu, lengvatiki kvailuti,
Gudria vagile patikėjai--
Lapės nasruos galėjai žūti,
Jei nepranešę būtų vėjai

Man žinią apie pagrobimą
Gaidelio auksasparnio graudžią !
Mokyt vėl katinėlis ima
Gaidelį... O vakaris audžia

Brūzgynuose ir beržynėly
Melsvuosius šydus virš šakų--
Labai tau ačiū, katinėli,
Tu išgirdai, kaip aš šaukiu,

Išgelbėjai mane nabagą--
Iš lapės išplėšei nasrų !
Man visos žaizdos tarsi dega,
Atrodo aš labai sergu.

Ta lapė visiška begėdė--
Ja patikėjau aš išties,
O ji mane vos nesuėdė,
Visai melagė be garbės !