Pavasarines akvatas
Diena saulėta, kvepianti varvekliais,
Vėl* plepus žvirbliai čirškauja iš juoka.
Iš kur jie šita alasa išmoka?
Sode jų pilna, patvarij i gatvej.
Daboja Sargis ščyriai sava būdu,
Nerūpia jam tų žvirblių tauškalai.
Jam jo tarnystej i vienam gerai,
Mat nedraugauja nė su kalakutu.
I katinu besotį jau nuvija. –
Kam tas nenaudėlis čia varvins seili?
Paskum prieš sauli murks vėl* ape meili
I tiap jau žvirblalius kelis prarija.
Jis gaidį už parėdku nat aploja. –
Kam prie būdos iškapstė? – Nėr slekų!
Išblaška jo skardus: - Ka-ka-re-kū!
Te pasipūtelis daržan žigiuoja.